Gyveno tokiu metu, kai ne apie viską buvo galima kalbėti

Tas žmogus – Elena Tarvydienė, Žagatpurvių kaimo gyventoja, kuriai eina jau devyniasdešimt antrieji metai. Susitikimas, dėl kurio tarėmės su Elenos namiškiais, dėl pandemijos ir kitų nedidelių kliūčių nusitęsė daugiau nei pusmetį, ir nerimavau, kad kuri mudviejų neįsisirgtume ar, apskritai, nesusitiksime. Sveikata nebe ta: Elenai reikalingas vežimėlis, silpsta akys. Bet, vos pravėrėme duris, ji ištiesė abi rankas ir sulaikė  jose manąją.

– Tebejaučiu tavo kumštelį, kai susikibusios už rankų, bėgome nuo piliakalnio.

Nebeprisimenu (net pikta) tos valandėlės, bet bėgimo pojūtis stiprėja: į rytinę Jurgaičių piliakalnio pusę, stačiu dulkančiu šlaitu, prisilaikydamos berželių, kad negriūtume, o paskui pakalnės takeliu jau skuodžiame kaimo pusėn, kad Elena suspėtų grįžti namo per giralę su teta. Viena ji bijojo vilkų. Stabtelkime: skubėdama papasakoti apie mūsų susitikimą, aš nepaaiškinau, kuo čia svarbus tas Jurgaičių – Jomantų  piliakalnis. Kaip dabar suprantu, tuo metu tas kalnas buvo gyvas praeities, nusitęsusios iki kryžiuočių laikų, liudytojas. Jo laikydamiesi, gerbdami, rinkdamiesi Joninių ar reto sekmadienio gegužinei nusavintų žemių valstiečiai jautė dar turį savą sakralinį gabalėlį tėvų ir protėvių žemės. Senojo pasaulio. Koks tas pasaulis buvo, kaip joje gyventa sambrėškio valandą (kada ima temti, bet žiburio dar nedegdavome) mums pasakojo tėvai. Apie Lietuvos laikus ar savo vaikystės nuotykius ano meto mokykloje, buvusias pramogas, bet nieko apie tai, kas vyko tuo momentu mūsų tikrovėje.

Mudvi vis dar laikomės už rankų ir kartu verčiame  2021 m. Panevėžyje išleistą Elenos knygą „Eilėraščiai ir užrašai“ (Tekstus iš rankraščio lapų surinko, redagavo ir ruošė spaudai Elenos anūkė, būsima abiturientė Judita Tarvydaitė). Didžiuojamės literatūros fenomenu rašytoja Julija Žemaite, kuri pradėjo kurti, sulaukusi gyvenimo pusiaukelės, Elenos pirmoji knyga išėjo jos devyniasdešimtojo gimtadienio proga.

– Čia tik dalis to, ką rašiau per savo gyvenimą, – atsidūsta moteris.– Namiškiai paprasčiausiai turėjo sunaikinti.

Suprantu ją – mes gyvenome tokiu metu, kai ne apie viską buvo galima kalbėti, tuo labiau rašyti. Juk daug ką nuo mūsų nuslėpė, tiesiog nutylėjo tėvai, kad netyčia kur nors, kam nors neprasitartume, ką girdėję, matę, ką sakę tėvai.  Dabar galvoju, kad mums, to meto kartai, būtų  buvę svarbiau viską žinoti, bet išmokti nutylėti, kai to reikia. Manau, kad ir dabar labai svarbu yra šeimoje kalbėtis su vaikais apie tai, kas vyksta – svetima ideologija ir saldžios melagienos yra labai didelis nuodas.

Toliau pokalbį papildo knygos turinys, bet vis tiek tebesilaikome už rankų. Ne, pokalbis nenutrūktų, jei ir pasileistume, bet taip ryškiau ir jautriau. Elena viską prisimena, ko tik beklausiu: ir apie buvusio knygnešio, kaimo šviesuolio Lomsargio nužudymą, siaubingą žydų sušaudymą miške už Ašvos upės, apie neįtikėtinai skaudžią pokario kovą, į Sibirą ištremtus kaimynus, apie persikėlimą iš Varniškių į Žagatpurvius, apie vietos senbūvių „prūsų“ gyvenimą, apie jų pasitraukimą į Vakarus. Nudžiugino tų žmonių geranoriškas požiūris į šeimą,  atsikėlusią į tuščią sodybą. Žinojau ne vieną skaudesnę persikėlėlių istoriją, todėl blykstelėjo mintis, kad tiems, kurie palieka savo namus, labai svarbu, kas juose apsigyvens: Elenos tėvas – Lietuvos savanoris, mama kaimyniška nuoširdi moteris, dori ir darbštūs jų augantys vaikai. Dar likę sodiečiai tikriausiai galvojo, kad naujieji kaimynai prižiūrės našlaičius namus, mylės žemę. Tebemyli ir dabar: vidurvasario vėjas pureno ir glostė daugybės įvairiaspalvių gėlių žiedus, klostė kiemo dangų lengvais debesėliais.

Gražu: žydinti vidurvasario žemė, dangus, žmonės. Nors iš manęs kai kas ir pasišaipo, bet vis tiek bandau įpiršti mintį, kad šis nedidelis Lietuvos pakraštėlis, Paribys, yra ypatingų žmonių kraštas. Žmonių, kurie turi gal net įgimtą pasakotojo sklandžia, kiek pamaišyta žemaičių tarmės ir prūsiško žodyno kalba dovaną. Tai pasakorių laukas – čia tokia begalė neužrašytų, bet  gyvų legendų, nutikimų, istorijų, kurios būdavo sekamos vaikams. Dažna moteris čia rašė ne tik dienoraštį, bet ir kūrė apsakymus, piešė, dainavo savas ir perfrazuotas dainas. Čia išaugo ir Elena,  ir Nijolė Marytė Šerniūtė, poezijos ir prozos kūrėja, čia būrys žmonių, kurie saugo ir puoselėja tautos kultūrą, juk čia žemė, per kurią kadaise ėjo knygnešių keliai, čia, kiek atmenu nuo ankstyvos vaikystės, buvo skaitomos ir branginamos knygos.

Tai anomalija (anot pašaipūnų) ar gimtosios žemės, kurioje po kultūriniu sluoksniu glūdi lietuviams būdingos kūrybinės įžvalgos ir galios. Ar žadiname tai savo vaikuose, ar apie tai kalbame su jais?

Elena Tarvydienė, knygos „Eilėraščiai ir užrašai“ , Panevėžys, 2021 m., autorė.

Mokyklą ji lankė tik dvi žiemas, tačiau jos rankraščio dailumo gali pavydėti ne vienas abiturientas.

Upelės vingis sidabrinis,

Ir pušynas lyg rūta.

Ašvos pakrantė – mano gimtinė ,

Tėvų čia žemė man šventa.

Čia dirbo ir gyveno senoliai ir tėvai,

Čia pasakas mums sekė pušynai ir šilai.

Mes braidėm tais pušynais, purtėm berželių rasas.

Čia pirmąją meilę pažinom, čia ašaras liejom gailias.

O kiek čia dainų išdainuota gegužio tyliais vakarais,

Ramunių kiek tų išpešiota ir laukta, ar meilė ateis.

Ir niekur gražesnio kampelio turbūt pasauly nėra,

Čia, kur putinas žydi prie kelio ir teka senutė Ašva.