Atsiveria įspūdingas senųjų liuteronų kapinių vaizdas

2007 metais neabejingi miestui žmonės ėmėsi kapines tvarkyti. Buvo į vietas atstatomi išvirtę metaliniai kryžiai, tvirtinamos metalinės tvorelės, šienaujama. Vėliau dauguma prie talkų prisidėjusių miestiečių susibūrė į Šilutės gražinimo draugiją. Jos rūpesčiu prie kapinių tvarkymo prisidėjo ir Šilutės rajono savivaldybė – kapinių koplytėlei buvo uždengtas bebaigiantis sugriūti stogas. Daug nuveikė ir pavieniai entuziastai.

Iki šių metų pagrindinis visų tvarkytojų dėmesys buvo skiriamas metaliniams kapinių paminklams. Tačiau pasirodė, kad ir betoniniai paminklai yra be galo įspūdingi.

Muziejaus iniciatyva

Šilutės H. Šojaus muziejus šiais metais įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Senųjų liuteronų kapinių byla“ – jo metu į senąsias Šilutės kapines buvo pažiūrėta visaapimančiu žvilgsniu, kad ši amžinojo poilsio vieta būtų prižiūrima ir saugoma. Kovo 31 d. vyko taip pat pavadintas seminaras. Iš įvairių Lietuvos vietų dalyvavę sakralinio paveldo ir priežiūros specialistai apžvelgė bendras kapinių paveldo tendencijas ir kryptis, o apžiūrėję senąsias Šilutės kapines pasidalino savo patirtimi, kaip jos gali būti tvarkomos.

Antrojoje projekto dalyje į šią vietą savaip pažvelgė Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. Birželio 1–8 dienomis, per praktiką, jie ne tik apžiūrėjo likusį paveldą – paminklus bei tai, kas iš jų liko, – bet ir perteikė savo įspūdžius piešiniuose. Dabar paroda eksponuojama Švėkšnos muziejuje, o Šilutės muziejuje su plenero darbais miestiečiai galės susipažinti rudenį.

Birželio 27–liepos 3 dienomis vyko trečioji projekto dalis – studentų restauratorių stovykla. Šilutėje praktiką atliko šešios Vilniaus dailės akademijos Dailės ir restauravimo katedros studentės. Vadovaujamos katedros vedėjo Alvydo Mandeikos ir patyrusios restauratorės Ramunės Balandžiūnienės, jos sutvarkė šešis cementinius paminklus ir vieną metalinį kryžių.

Nuostabus grožis

Daugumai į Amžinybę išėjusių miestiečių buvo statomi metaliniai paminklai, greičiausiai būtent dėl to dabartinių kapinių tvarkytojai jiems ir skirdavo pagrindinį dėmesį. Tačiau tai, ką atskleidė restauravimo paslapčių besimokančios studentės, ne vienam turėtų atverti akis – merginos tiesiogine to žodžio prasme prikėlė betoniniais antkapiais ar paminklais pažymėtas kapavietes ir jų nuostabų grožį. 

Dvi po trečio ir keturios po pirmo kurso į praktiką Šilutėje atvažiavusios studentės atidengė ir atidžiai nuvalė per samanas beveik nematomus palaidojimo rėmus (taip jos pavadino kapavietę apibrėžiantį betoninį rėmą, kurios centras būdavo apsodinamas gėlėmis). Per ilgą laiką visa tai tiesiog paniro po žeme, apžėlė įvairia žaluma, gal todėl iki šiol ir nesulaukė didesnio tvarkytojų dėmesio. Tačiau studentės Šilutės muziejaus inicijuoto projekto metu atskleidė, kokia įspūdinga čia buvusi mirusiųjų vieta.

Dauguma atkastų rėmų buvo išlaikę pirmapradę savo išvaizdą, tačiau kai kuriuos reikėjo patvarkyti. Padedamos savo praktikos vadovų, jos kai kurias vietas konservavo, impregnavo specialiomis medžiagomis, kad kapo apvadai kuo ilgiau išlaikytų savo naująją būseną.

Šiek tiek daugiau darbo merginoms buvo su antkapiniais paminklais. Ne vienas jų per laiką buvo pasislinkęs nuo savo pamato, kai kurie buvo perlaužti griūvančių medžių ar pagadinti niekdarių. Todėl ne tik iškasti visa tai reikėjo, bet ir ištiesinti, stabilizuoti, nuvalyti ir truputį parestauruoti. Geležinis kryžius buvo nuvalytas nuo rūdžių ir padengtas saugančiais dažais. Visa tai šis studenčių būrelis padarė labai gerai. Už jų atskleistą grožį turi būti dėkingi ir dabartiniai šilutiškiai, ir čia palaidotų Šilutę kažkada stačiusių bei puoselėjusių artimieji.

Ką padarė Restauravimo katedros studentės, nėra labai sudėtinga pakartoti ir patiems miestiečiams. Praktikos vadovai žadėjo atsiųsti metodinius nurodymus, kaip ir kokia seka reikėtų visa tai tvarkyti patiems. Tad senosios Šilutės kapinės iniciatyvių miestiečių pastangomis gali visos nušvisti savo nepakartojamomis spalvomis.