Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus – knygnešių avilio Bitėnuose fenomenas

Ši asmenybė Mažajai Lietuvai reiškė ne mažiau, nei Jonas Basanavičius likusiai Lietuvos daliai. Spaustuvininkas - vienas nedaugelio, kuriam dar gyvam esant buvo kurti ir statyti monumentai, jo vardu vadintos gatvės bei organizacijos.

Prikeltas iš pelenų

Pažvelgus į dabartinį Lietuvos žemėlapį reikėtų ištrinti visas mūsų šalies sienas bei nusikelti į XIX a., kai tokios valstybės net nebuvo. Dalį teritorijos valdė carinė Rusija, dalį - kaizerinė Vokietija. Po brutaliai numalšinto 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia įvedė draudimą europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. ir mūsų tautai galėjo lemti gimtosios kalbos išnykimą.

Tačiau taip neįvyko dėka nelegaliai lietuvišką spaudą platinusių, savo gyvybėmis rizikavusių knygnešių ir tokių asmenybių kaip publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų, Tilžės akto signataras M. Jankus. Bitėnuose veikia nuostabiai prižiūrimas ir kiekvieno Lietuvos patrioto lankytinų objektų sąraše privalantis būti Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus, įsteigtas žymiojo lietuvininko gimtosios sodybos (pernai ji paskelbta valstybės saugomu objektu) valdose.

Bitėnuose nuo 1892 m. pabaigos iki 1909 m. pavasario iš viso išėjo apie 320 lietuviškų knygų, brošiūrų ir smulkiųjų spaudinių, sudariusių 90 proc. visos M. Jankaus produkcijos, taip pat keliolika leidinių kitomis kalbomis. Bitėnų spaustuvė buvo tapusi centriniu lietuviškų knygų sandėliu ir svarbiausia vieta knygnešiams. Ją istorikai vadina pagrindine spaudos draudimo laikotarpio spaudos, skirtos Didžiajai Lietuvai, spaustuve Mažojoje Lietuvoje.

Šiuo metu muziejaus kompleksą sudaro atstatytas spaustuvės namas (jame - turtinga ekspozicija), intriguojanti klėtis su slaptu knygų sandėliu, viralinė su rūsiu, M. Jankaus sūnaus gyvenamasis namas, daržinė (ją šiemet planuojama nugriauti ir atstatyti). Paties spaustuvininko šeimos gyvenamasis namas (spėjama jį buvus dabar tyvuliuojančio tvenkinio vietoje) bei raudonplytis tvartas neišliko.

Paties muziejaus įkūrimo idėja kilo dar gūdžiu sovietmečiu, XX a. aštuntame dešimtmetyje gudriai pasinaudojus proga paminėti 1904 m. pirmą kartą iš vokiečių į lietuvių kalbą išversto Komunistų partijos manifesto jubiliejų, nes dokumentas buvo išspausdintas Bitėnuose, M. Jankaus spaustuvėje. Šios aplinkybės sudarė galimybę pradėti išsamiau oficialiai domėtis iškilaus mažlietuvio veikla subtiliai iš užmaršties iškeliant knygnešystę, lietuviškos spaudos leidimą, vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (jo pirmininku buvo M. Jankus) veiklą ir kt.

Pats spaustuvės pastatas sudegė 1946 m., tačiau 1998 m. buvo atstatytas (projektas palaimintas dar 1989 m.) remiantis amžininkų prisiminimais, senų fotografijų pagrindu fotometrininkai apskaičiavo tikslius pastato matmenis. Statybai pinigus aukojo po visą pasaulį išblaškyti lietuviai, įvairios Lietuvos organizacijos, M. Jankaus vaikaičiai.

1995 m. pavyko atstatyti vieną įdomiausių ir mistiškiausių sodybos objektų: klėtį, po kuria išlikęs rūsys su buvusia draudžiamų knygų ir laikraščių slėptuve-sandėliu. Būtent čia, po žeme, į Didžiąją Lietuvą keliavę knygnešiai laikinai slėpdavo savo brangų turtą.

Įėjus į šį klėties rūsį išvysdavai eilinę daržovių, vaisių saugyklą. Nieko ypatingo. Tačiau erdvė buvusi su paslaptimi: spėjama, jog ilgą, arkinį rūsį į dvi dalis dalijo siena. Dar ir dabar matyti išsiskiriantis akmenų grindinio fragmentas, kuris žymi buvusios pertvaros vietą. Visos kitos rūsio patalpos grindys išgrįstos raudonomis plytomis. Tad už šios sienos per kažkokį slaptą įėjimą patekdavo tik tie, kurie žinojo jį esant. Būtent iš čia per sieną į Paprūsę, Žemaitiją ir toliau keliavo lietuviški spaudiniai, kuriuos gabeno knygnešiai.

Šiame rūsyje-sandėlyje buvo laikomas ir pirmojo mėnesinio, visuomeninio, politinio ir literatūrinio lietuvių žurnalo „Aušra“ (leistas 1883-1886 m.) archyvas, kurį vėliau pavogė, bet atsitiktinai atrado Kaune.

Rizika po rizikos

Patriotizmo bei visuomeniškumo genas, regis, buvo užkoduotas M. Jankaus kraujyje nuo pat jaunų dienų. Vos peržengęs 20-ies metų slenkstį būsimasis lietuviškos spaudos platinimo organizatorius pradėjo bendradarbiauti su 1879 m. Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija.

Jis ieškojo organizuotų lietuvių pasipriešinimo priemonių prieš vokiečių, carinės Rusijos valdžios kėslus, nukreiptus lietuvybei sunaikinti.

Savotišku lūžio tašku tapo 1878 m. Įsrutyje įvykęs susitikimas su garsiuoju mažų tautų nacionalinio išsivadavimo šalininku dr. Jurgiu Zauerveinu (1831-1904), kuris ištarė lemtingus žodžius: „Dirbkite, pasirodykite, kad jūs esate gyva tauta. Dirbkite daugiau politiškai, eikite į viešumą.“

Šis patarimas paskatino M. Jankų imtis ne pavienių iniciatyvų, bet organizuoto lietuvybės puoselėjimo darbo: jau 1882 m. jis norėjo Tilžėje leisti lietuvišką laikraštį, tačiau sumanymo atsisakęs dėl 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“. Nuo tų metų Bitėnų sodyboje, klėties rūsyje ir įrengtas slaptas lietuviškos spaudos, knygų sandėlis.

1889 m. M. Jankus už 10 000 markių nusipirko savo pirmąją privačią spaustuvę Ragainėje, tačiau ji veikė neilgai: vos metus. 1890 m. vasarą spaustuvė perkelta į Tilžę. Spaustuvininkas bendradarbiavo su daugeliu to meto didžiavyrių: Vincu Kudirka, Vydūnu, Jonu Šliūpu, Jonu Vanagaičiu ir kt.

M. Jankus tarsi gyveno dvejopą gyvenimą: užsiiminėjo ir komercija (reikėjo išlaikyti šeimą bei gauti pajamų pogrindinei veiklai), ir idėjine veikla. Pastaroji negalėjo amžinai būti nepastebėta, todėl jau 1892 m. po policijos kratos M. Jankaus namuose Bitėnuose buvo konfiskuota apie 700 lietuviškų leidinių ir visiškai sužlugdyta jo spaustuvė Tilžėje. Kratos, tardymai, dokumentų ir leidinių konfiskavimai, konkurentų skundai valdžiai ir spaustuvininko patirties stoka įmonei kainavo pirmąjį bankrotą.

Tai nesustabdė M. Jankaus: tais pačiais 1892 m. jis įsteigė spaustuvę savo gimtuosiuose Bitėnuose. Tačiau tokia veikla anaiptol nebuvo rožėmis klota: M. Jankus pasižymėjo ir ūmiu charakteriu, ir vadybinių gabumų trūkumu, verslininko gyslelės neturėjimu, todėl nuolat skolindavosi pinigų, eikvojo šeimos santaupas, turtą.

Anot knygotyrininko prof. Domo Kauno, takto ir įžvalgumo stokojanti, kartais destruktyvumu pasižyminti veikla kenkė ne tik M. Jankui, bet ir visam tautiniam sąjūdžiui. Ne ką geresnius vaisius nešė ir neapgalvoti, konfliktiški santykiai su prūsiškaja valdžia.

„M. Jankaus susidūrimai su pareigūnais beveik visada virsdavo žandaro tardymo protokolu ir baudomis už įžūlumą. Žinoma, vėtytas ir mėtytas visuomenės veikėjas ilgainiui darėsi atsargesnis ir apdairesnis, įgavo daugiau patyrimo ir išminties, stengėsi valdyti emocijas ir liežuvį. Baimės neturėjimas prieš galinguosius skatino nepriklausomumą ir pasitikėjimą, nuolatinė įtampa ir kovinga veikla grūdino asmenybę. Įgytas atsparumas padėjo išgyventi ir priimti ryžtingus sprendimus“, - rašė profesorius.

Už nelegalią arba Vokietijos valdžiai nepriimtiną veiklą M. Jankus buvo bene 40 kartų baustas areštu bei piniginėmis baudomis.

Bitėnai-Klaipėda

Išsimokėtinai pirkęs spaudos techniką, Bitėnuose M. Jankus pradėjo sėkmingiausią veiklos etapą, trukusį 17 metų. Čia veikė plokščia pilno formato iškiliosios spaudos mašina, buvo sukaupta gana gražių garnitūrų ir įvairių knygelių šrifto bei ornamento. 1902 m. ranka sukamą mašiną pakeitė mašina, sukama motoru. Netrukus buvo pastatytos dar dvi mašinos ir trijų arklio galių motoras. Spaustuvėje dirbo po 8-10 darbininkų.

Leidėjas tapo jau įžvalgesnis ir kvalifikuotesnis, nors jo spaudiniai vis viena neprilygo kitų spaustuvių (nevykdžiusių nuostolingos pogrindinės veiklos) komercinei produkcijai. M. Jankaus leidiniams stigo poligrafinės kokybės. Anot D. Kauno, dauguma jo įmonėje pasirodžiusių knygų ir brošiūrų buvo plonos, nedidelio formato, segamos viela, mažai iliustruotos ir išspausdintos prastame popieriuje.

Kita vertus, talpinti kuo daugiau teksto spausdinant mažu šriftu, kuo siauresnėmis paraštėmis, pigiame popieriuje ir plonomis knygelėmis dažnai reikalavo patys užsakovai, o smulkius leidinius buvo patogu nelegaliai gabenti per sieną arba išvengti cenzūros kontrolės siunčiant pašto vokuose.

Istorikai pabrėžia, kad M. Jankaus įmonėje poligrafininko kvalifikaciją įgijo nemažai lietuvių jaunuolių. Nuo pat darbo pradžios spaustuvininkas priimdavo mokinius iš Didžiosios Lietuvos. Kai kurie jų, jau panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, tapo Lietuvos miestų poligrafijos pramonės kūrėjais ir spaudos verslo profesionalais.

Kadangi visą turtą ir ūkio pajamas skyrė spaudos leidybai ir platinimui, spaustuvė Bitėnuose kelis kartus buvo ant bankroto ribos, ją gelbėjo tėvas, kol galų gale bankrutavo 1909 m. ir buvo parduota iš varžytinių.

Tais pačiais metais M. Jankus spaustuvę iš panemunės perkėlė į Klaipėdą, kurioje bitėniškis dirbo 1909-1912 m. Šią spaustuvę ir vėl teko parduoti iš varžytinių bei grįžti į gimtinę, tačiau jau 1914 m. kraštą užėmusi caro kariuomenė spaustuvininką su penkiais vaikais deportavo į Rusijos gilumą. Į Lietuvą jis grįžo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.

1918 m. tapo vienu iš vadinamojo Tilžės akto (Prūsų lietuvių tautos tarybos) signatarų. 1922-1923 m. buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku. Po 1923 m. gyveno savo sodyboje Bitėnuose, buvo vadinamas Rambyno sergėtoju. 1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, iki 1944 m. metų gyveno Kaune. Karui baigiantis, hitlerinė kariuomenė jį iškėlė į Vokietijos gilumą.

Mažosios Lietuvos patriarchas, eidamas 88-uosius metus mirė jau emigracijoje Vokietijoje. Susirgo plaučių uždegimu. 1993 m. perlaidotas Bitėnų kapinėse.

Denisas Nikitenka, VE.lt