Žygis į viršukalnę, žygdarbis skrendant virš Atlanto

Puikiai žino bei jaučia vienas kitą

R. Noreika yra astrofizikas, kuris mokslo šaknis krimto Vilniaus universitete. Nuo jaunystės skraidė ir nemažai pasiekė – kelis kartus tapo Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu.

„Augau tolimame vienkiemyje. Visada traukė kalnai ir dangus. Baigiau astronomiją. Kaime net šaipydavosi, kad mano pomėgiai – nerimti. Kai pradėjau skraidyti, man buvo 19 metų. Apie tai tėvams nesakiau. Sužinojo tik tada, kai po varžybų pamatė nuotrauką spaudoje. Tėvai labai pergyveno dėl manęs, bet palaikė. Skraidydamas sutikau ir savo žmoną. Ji buvo pirmoji mano mokinė. Išmoko skraidyti. Bet atsitiko taip, kad supratome, jog du skraidantys žmonės šeimoje yra per daug. Žmona atsisakė šios veiklos“, - kalbėjo pašnekovas.

Jis yra vienintelės Lietuvoje akrobatinės grupės ANBO pilotų grupės narys. Drauge su kolegomis skraido jau daugelį metų. Komanda puikiai žino bei jaučia vienas kitą. Todėl gali net labai žemame aukštyje įspūdingai ir saugiai demonstruoti sudėtingas aukštojo pilotažo figūras, atlikti unikalius bei nepakartojamus grupinius skrydžius ir po tiltais. 

„Norint skraidyti, pirmiausia reikia jausti atsakomybę, įvertinti savo gebėjimus, pasitikėti savimi, savo komanda“, - pabrėžė R. Noreika.

Komandos pasirodymais su dangų drebinančiu variklių riaumojimu, baltų ir spalvotų dūmų juostomis danguje žavisi ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių gyventojai. Pasirodymai vyko Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Estijoje ir kitose šalyse.

Surengė aviacijos šventę

Lietuvoje akrobatinės grupės pilotai mielai dalyvauja įvairiose šventėse, patys jas organizuoja. Du jos nariai prezidentas Rolandas Paksas ir R. Noreika vieną iš renginių lietuviams surengė kovo mėnesį. Atliktas „Bellancos“ skrydis Pociūnuose tapo įspūdinga aviacijos švente. R. Noreika drauge su R. Paksu sėdo į lėktuvą, nuriedėjo į kitą aerodromo galą, netrukus atsiplėšė nuo žemės ir lėtai pakilo į padangę. Paskraidę pilotai nusileido ir buvo sutikti plojimais. Įspūdžių netrūko.

Pašnekovas džiaugėsi, kad į Lietuvos padangę pirmą kartą pakilo 1929 m. gamybos lėktuvas „Bellanca CH-300 Pacemaker“. Tai – vienas iš dviejų tokių lėktuvų visame pasaulyje. 1932 metais tokį pat lėktuvą įsigiję lietuviai pilotai Steponas Darius ir Stasys Girėnas pritaikė jį transatlantiniam skrydžiui ir pavadino „Lituanika“. 1933-ųjų liepos 15-ąją pakilusi iš Čikagos „Lituanika“ perskrido Atlanto vandenyną. Deja, skrydis baigėsi tragiškai, nors iki  galutinio tikslo – Kauno – bebuvo likę vos 600 km.

„Pirmiausia reikia dėkoti Rolandui, jog šis siekė įgyvendinti tokį projektą, kad „Bellanca“ atsirastų Lietuvoje. Jis padarė žygdarbį. Tai labai svarbus įvykis. „Bellancos“ buvimas Lietuvoje leis prisiliesti, pamatyti iš naujo suprasti, kokie tie Lietuvos didvyriai buvo S. Darius ir S. Girėnas. Tikiuosi, kad projektas pavyks“, - dėstė lakūnas.

Jis neslėpė – žavisi tuo, kad R. Paksas nori pakartoti S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą.

Kalnai nepasiglemžė gyvybės

Kita Roberto aistra – kalnai, kurių ne vieną įveikė.

„Baigus aktyvią veiklą aviacijoje, kilo noras eiti į kalnus. Traukia tie kalnai. Gerai jaučiuosi juose. Susergi ir negali nebeiti. Patraukė Himalajai“, - teigė alpinistas.

Vienas iš įveiktų kalnų - šeštas pagal aukštį pasaulio kalnas Cho Oyu Himalajuose. Tai buvo bandymas pasiekti 8 201 metro aukščio ribą ir tik per plauką jam tai nekainavo gyvybės.

Žygis buvo labai sunkus, mat nuolat lydėjo speigas ir pūgos. Pasak R. Noreikos, antrąją kelionės dieną vietinėje kavinėje apsinuodijo maistu. Todėl beveik dvi savaites kankinosi ir neteko daug energijos, susilpnėjo sveikata. Šiek tiek sustiprėjęs leidosi į žygį. Lėtai ir sunkiai kopė, bet pasiekė viršūnę. Tačiau grįžtant jėgos pradėjo silpti. Alpinistas neberado jėgų leistis. Dėl smarkiai išretėjusio oro ir trūkstant deguonies atsigulė ant nedidelės horizontalios uolos, vadinamos mirties zona. Čia jis praleido naktį be miegmaišio, palapinės, šiltų drabužių. Neturėjo ir papildomo deguonies.

„Tai, kad išlikau gyvas, yra tikras stebuklas. Čia galėjau mirtinai sušalti ir likti ten amžiams, o aš praradau tik rankų pirštus“, - prisiminimais dalijosi kalnų mylėtojas.

Grįžus į Katmandu, vietinėje klinikoje pirštus apžiūrėję specialistai vilties neatėmė, tik sakė, kad laukia ilgas gydymas. Po kelių dienų jis buvo jau Lietuvoje, kur vis dėl to buvo amputuoti kairės rankos keturi pirštai iki vidurinio slankstelio, o dešinės po ilgo gydymo patrumpino iki pusės nago.

Patekęs į Lietuvos alpinizmo olimpą R. Noreika šiandien išmoko už viską dėkoti, už viską jaustis dėkingu ir stengiasi niekada nedaryti nieko blogo.