Archeologo ateities planas – pagarbiai perlaidoti surastus palaikus

- Lankėtės Švėkšnoje. Papasakokite, koks vizito tikslas, su kuo atvykote ir ką nuveikėte?

- Švėkšnoje lankiausi kartu su kolega archeologu Vismantu Muraliu, ten vykdėme žvalgomuosius archeologinius tyrimus prie bažnyčios pamatų. Tokius darbus užsakė Enero, UAB, kadangi čia buvo suplanuota nustatyti stovinčios bažnyčios pamatų konstrukcijos būklę, o norint tą atlikti, pamatus reikia fiziškai atsikasti. Jei panašūs darbai vyktų prie kokių naujos statybos pastatų, mūsų paslaugų nereikėtų. Tačiau Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia buvo pastatyta 1905 m. ir ji stovi dar 1509 m. statytos medinės bažnyčios vietoje, kur  archeologiniai tyrimai niekada nevykdyti. Dėl šios priežasties ir prireikė archeologų.

- Kokių archeologinių radinių pavyko iškasti, ar radiniai buvo prognozuojami?

- Tyrimų rezultatai buvo pakankamai nesunkiai prognozuojami. Bažnyčios šventorius – ne šiukšlynas todėl mokslui vertingų bei informatyvių archeologinių radinių čia nesitikėjome daug rasti. Visai kas kita yra žmonių kaulai, kurių tokiose vietose visada gausu. Įprastai, naujos bažnyčios savo plotu „prarydavo“ senąsias, o Švėkšnos bažnyčia jau ketvirtoji (!) nuo XVI a. pradžios. Kadangi anksčiau buvo įprasta parapijiečius laidoti bažnyčių rūsiuose arba šventoriuje, pagrįstai tikėjomės, kad prie pamatų aptiksime suardytų kapų iš senųjų kapinių. Taip ir atsitiko. Kai kur radome tik pavienių žmonių kaulų, o ties apside – bažnyčios gale pasirodė ir kaukolės bei ilgieji kaulai, kurie čia sumesti 1900–1905 metais statant naują bažnyčią.

- Gal radote staigmenų?

- Didelių staigmenų nebuvo. Išskirčiau tik tai, jog kaulus aptikome apie 2,0–2,2 metrų gylyje, gana tvarkingai sudėtus į krūveles, o iki tol gruntas buvo visiškai be radinių. Tai rodo, kad prieš 120 metų, bažnyčios statybininkai su žmonių palaikais pasielgė pakankamai pagarbiai.  Vykdant tyrimus kitose Lietuvos vietose prisižiūrėjome įvairių atvejų. Perstatant bažnyčias senosios kapinės kartais taip sujaukiamos, kad žmonių kaulai guli išmėtyti įvairiame gylyje, o dantis galima pradėti rinkti jau nuo žolės.

- Koks radinių tolesnis likimas?

- Žmonių palaikai dabar keliauja į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur bus atlikta jų antropologinė analizė. Po to mes juos perlaidosime čia pat Švėkšnoje, ten kur ir suradome - prie bažnyčios.

- Papasakokite apie save išsamiau ir kelią į paslaptingą archeologijos pasaulį. Kuo jis žavi?

- Archeologu dirbu daugiau nei dešimt metų, tai tas kelias jau gana netrumpas susidarė. Vis dėl to tai nėra kažkoks paslaptingas ar mistiškas kelias, nes archeologija šiais laikais - moksliniais metodais besiremianti disciplina, o ne lobių ieškojimas. Didžiausias lobis yra tuomet, kai pavyksta atrasti ir svarbiausia suprasti kažką, apie ką nebuvo žinoma iš rašytinių dokumentų. Čia ir yra didžiausia magija – prakalbinti atrodytų nebylius daiktus, kad jie papasakotų savo istoriją.

- Tik ką apgynėte disertaciją. Papasakokite, apie ką ši disertacija, kokie jos pagrindiniai aspektai?

- Taip, šiais metais Klaipėdos universitete apsigyniau disertaciją, kurios tyrimo objektas yra XVII–XIX a. I pusės molinių pypkių rūkymo kultūra Vilniuje ir Klaipėdoje bei jos europinis kontekstas. Tyrinėjau Vilniuje ir Klaipėdoje archeologinių tyrimų metu rastas molines pypkes ir analizavau įvairius su jų raida susijusius procesus. Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad tai tokia žaisminga tema, na - sėdi žmogelis su pypke, rūko, ir ką tu ten apie tai tyrinėsi. Bet, mano manymu, pypkės, - tai viena iš tų retų archeologinių radinių grupių, labai tiksliai parodančių stimuliantų vartojimo kultūros sprogimą, įvykusį Naujaisiais laikais Europoje. Tuo metu užgimę pokyčiai - tabako, cukraus, kavos ir kitų priklausomybę sukeliančių produktų vartojimas – ir dabar veikia mūsų kasdienybę bei, žinoma, sveikatą. Nuo ko viskas prasidėjo, aš ir bandžiau išsiaiškinti.

- Kokie ateities planai?

- Pagarbiai perlaidoti surastus žmonių palaikus.

- Ačiū ir linkime sėkmės!