Būti ąžuolu – vieno gyvenimo mozaika

Vaikystė pievos - žaliausios, saldus net neprinokęs obuolys, noras bėgti, lenktyniauti – didžiausias, žaidimai su kamuoliu – smagiausi. Prikaltas prie daržinės sienos kibiras išmuštu dugnu – krepšinio lankas, tvora – futbolo vartai. Kad tik turėti kamuolį, nors į „pūslę“ panašų. Tėvams prišaukti vėją keliančius berniukus į namučius vasarą, oi, kaip nelengva! Kvadratas, futbolas, krepšinis, maudynės, po kurių vėl traukia žaisti, kovoti. Taip buvo. Šiandien vaiko iš kambario varu neišvarysi: prie kompiuterio tarsi priaugęs. Jų žaidimo aikštelė – ekranas. Užtat nemažai su akinukais, priaugę viršsvorio. Jie nebus sveikuoliais, nebus kariais, nepapildys sportininkų gretų. Anot Roberto Šmito, būtų jo valia – atjungtų internetą bent vaikučiams...

Sportininko genai

Taip, paveldėjimas – įgimtas reikalas. Roberto tėvas Edmundas – buvęs lengvaatletis, bėgikas. Mama Birutė labiau linkusi į meną. Rugpjūčio antroje pusėje Robertui sukaks 40 metų. Sesuo Lina Leikuvienė – ketveriais vyresnė, žinoma lengvosios atletikos trenerė, šešeriais metais jaunesnis brolis Gintaras – motorų, technikos meistras. Roberto šeima: žmona Rasa, sūnus Rivaldas, dukra Rimgailė. Keturi vardai, prasidedantys raide R. Sūnui vardą išrinko Robertas. Brazilijos futbolo rinktinės puolėjas Rivaldo – Roberto stabas. Rasa neprieštaravo, kad sūnus gautų šį vardą. Abu Šmitų vaikai lanko lengvosios atletikos treniruotes ir ragavę varžybų skonio. Jų trenerė – Lina. Robertas į Traksėdžių mokyklą pradėjo eiti būdamas šešerių su trupučiu. Mėgstamiausia pamoka buvo kūno kultūros (fizinis lavinimas). Pirmasis žaidimas: kvadratas. Gerai gaudyti kamuolį išmoko žaidžiant kieme. Po to – futbolas, krepšinis. Žiemą – ledo ritulys. Bet iš po kojų slystantis ledas neužvaldė Roberto širdies. Kartą, smūgiuodamas ritulį, lazda kliudė varžovo veidą. Žinoma, pergyveno. O kaip nesaldu nešarvuotam ledo ritulio vartų sargui, į kurį kartais pataiko ritulys. Ne kiekvienam iškęsti panašų „sušaudymą“.

Kai Roberto tėvai nusipirko namą Juknaičiuose, jis į treniruotes Šilutėje važinėdavo mopedu.

Vartininkas, puolėjas, saugas...

Futbolo pradžiamokslį Robertas pradėjo būdamas dešimties, jau lankydamas Šilutės pirmą vidurinę mokyklą (šiandien Pirmoji gimnazija). Pirmasis treneris – Rimas Čeliauskas. Mokykloje krepšinio mokė Robertas Kuncaitis, o futbolo treneris pastatė Robertą į vartus, nes gerai gaudė kamuolį. Tai buvo pirmoji Roberto pozicija aikštėje. Vartininko gudrybių Robertui yra diegęs ir V. Chomičius – šalyje žinomos Chomičių futbolo dinastijos atžala. Vėliau Robertą pervedė į puolėjus. Aukštas (188 cm), tvirtai fiziškai suręstas, techniškai valdantis kamuolį, pasižymintis stipriu ir tiksliu smūgiu kaire koja, Robertas įsiliejo į Šilutės reprezentacinę futbolo komandą. Naujoko universalumas – galėjo pakeisti vartininką, žaisti saugu, gynėju, puolėju – darė jį ekipos lyderiu. Atraminiu saugu tuomet žaidęs dabartinis FK „Šilutė“ treneris Svajūnas Česnulis atlikdavo nemažai rezultatyvių kamuolio perdavimų puolėjams. Pasak R. Šmito, Svajūnui baigus futbolininko karjerą, kito panašaus lygio įžaidėjo FK „Šilutė“ neturėjo. Rečiau įvarčius beįpliekdavo ir Robertas. Jam imponuoja S. Česnulio tezė, kad geras žaidėjas yra tas, kuris suras save bet kurioje aikštės vietoje ir mokės daryti tai, kas jam pavesta, ko iš jo laukiama. Žaidimo suvokimas, pozicijų skaitymas, kamuolio valdymas, aikštės matymas – turi arba neturi. Tokie žaidėjai nesimėto. Šiandien FK „Šilutė“ žaidimo konstruktorius vejoje, įvarčių mušėjas – patyręs legionierius Gvidas Juška. Treneriui S. Česnuliui pavyko sutelkti brandžią komandą. Jei FK „Šilutė“ šalies II lygos pirmenybėse išliktų antra, kaip dabar, įgytų teisę pereiti į I lygą. Ar eitų? Pagrindinės sudėties futbolininkų vidutinis amžius solidus. Ar bepatemtų, ar jie to norėtų? Antra vertus, komandos vadovybė, atsižvelgdama į klubo materialines-finansines galimybes, matyt, nekelia sunkiai įgyvendinamų užduočių. R. Šmitui FK „Šilutė“ visuomet liks jo komanda.

Draugas pakvietė stoti į policijos mokyklą

Baigęs vidurinę mokyklą 17-metis Robertas bandė įstoti į Kauno kūno kultūros institutą. Taip tuomet vadinosi sporto trenerių kalvė. Nepasisekė. Konkursas į futbolo trenerius buvo didelis, stojo daug žinomų A lygos žaidėjų. Ko grėbtis? Robertas, kaip sakoma, neketino sėdėti tėvams ant sprando, paklausė draugo patarimo važiuoti mokytis į Policijos mokyklą Klaipėdoje. Įstojo abu: jis ir Edvinas. Policijos pareigūnu Robertas išdirbo 18 metų. Karjeros hierarchinėje struktūroje nepadarė. Priežastis paprasta: kartais, siunčiamas į užduotį, užduodavo nepatogų klausimą vyresnybei, kodėl būtent taip reikia veikti, kaip nurodoma, pasiūlydavo savo variantą. Valdžiai pavaldinio klausimai vargu ar patikdavo. Valdžiai patinka atsakymas: „Klausau, tamsta!“ R. Šmitas daugiau nei prieš dvejus metus perėjo dirbti į Viešojo saugumo tarnybos (VST) Klaipėdos dalinį, kuris taip pat pavaldus Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Į šią tarnybą išėjo net 15 šilutiškių, kurių dalis neapsikentė su niekaip nesibaigiančia policijos darbo reorganizacija, vis naujais parėdymais.       

Legionierius – FK „Banga“

Vieną futbolo sezoną 2008-aisiais R. Šmitas gynė Gargždų FK „Banga“ komandos garbę Lietuvos futbolo federacijos I lygos pirmenybėse. Profesionalu nebuvo: dirbo ir žaidė. Iš futbolo duonos nevalgė, bet prie algos prisidurdavo šlakelį. Pirmą sezono pusę „Bangą“ treniravo italas Fabijo Lopes. Jam labiausiai rūpėjo gynėjai ir saugai. Gi puolėjai, kaip nebuvę – numesdavo kamuolius ir muškit į vartus. Antroje sezono pusėje komandos vairą perėmė buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas Valdas Ivanauskas, pravardžiuojamas „Rūsčiuoju“. Per rungtynes Gargžduose su pajėgia Kauno ekipa „Rodiklis“ pavyko blykstelėti Robertui. Pakeltas nuo atsarginių suolo antrą kėlinį jis tiksliai perdavė kamuolį puolėjui Aurelijui Steponkui ir šis pelnė įvartį – 1:0. Antrą įvartį įkalė pats Robertas. O įvartį gražuolį, kai kamuolys įskrido į viršutinį vartų kamputį, Robertas įskėlė Klaipėdoje į komandos „Rodovitas vartus. Kamuolį smūgiavo iš toli, bet vartininkui nebuvo šansų jį atremti. Šalies pirmenybėse R. Šmitas yra įmušęs apie 70 įvarčių. Sezonas „Bangoje“ jam paliko įspūdžių: komanda iškopė į A lygą, krašto saugas Orestas Buitkus per draugiškas Lietuvos ir Brazilijos rungtynes svečiuose įdūrė įvartį į šeimininkų vartus. Lietuviai pralaimėjo garbingu rezultatu – 3:1. Orestas buvo velnioniškai greitas ir techniškas futbolininkas. Dar vienas reveransas „Bangai“ – žiemą, pasiruošimo metu per rungtynes su Klaipėdos „Atlantu“ R. Šmitas patyrė čiurnos traumą. Gydėsi du mėnesius, bet „Bangos“ vadovas šilutiškio „nenurašė“, pasielgė kilniai, žmoniškai.

Futbolo teisėjas

Besimokant Juknaičiuose mokytojas Rimas Urbonas paprašė Roberto padėti pravesti po pamokų tarpklasines varžybas. Jis padėjo. O į šalies futbolo teisėjų gildiją pateko dėka Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos sekretoriaus šilutiškio Edmundo Mieliulio (miręs) rekomendacijos. Pirmoji didesnė R. Šmito įgyta teisėjavimo patirtis – Šilutės rajono futbolo komandų pirmenybės. E. Mieliulis įtraukė Robertą į teisėjų sąrašą. Kitas žingsnis – teisėjų seminaras Palangoje. Seminaras buvo ne vien teorinis bet ir praktinis: Robertas gavo progą teisėjauti komandų rungtynėms. Nepasišiukšlino, parodė, jog futbolo situacijose gaudosi. Oficialiai futbolo rungtynėms R. Šmitas teisėjauja 10 metų. Darbas su švilpuku – ne iš lengvųjų. Tenka patirti tribūnų ir pačių žaidėjų spaudimą. Anot Roberto, būtinas kietas stuburas dvasine prasme. Neturėsi jo – palūši. Robertas griežtas, bet be priežasties nekibs, nestabdys žaidimo. Futbolas – kontaktinis žaidimas pilnas niuansų. Nepažiopsosi. Roberto teisėjavimo stilius: objektyvumas, raiškūs gestai. Aikštėje būtina visur spėti, bet netrukdyti žaisti. 2020-aisiais R. Šmitas pripažintas geriausiu Lietuvos A lygos teisėju. Jis yra teisėjavęs Lietuvos futbolo federacijos taurės finalo rungtynėms Utenoje tarp Marijampolės „Sūduvos“ ir Gargždų „Bangos“ (2019 m.) ir supertaures finale tarp „Panevėžio“ ir Vilniaus „Žalgirio“ (2021 m.). Tų rungtynių nugalėtojai – „Sūduva“ ir „Panevėžys“. Panevėžiečiai laimėjo po 11 metrų baudinių serijos.

Atmintini sutapimai

R. Šmitas futbolininko karjerą pradėjo ir baigė kaip vartininkas. Roberto akimis ši pozicija lengviausia: nereikia bėgioti, pervargti, tik taip atsistoti, kad sugautum atlekiantį kamuolį  Paskutines rungtynes už FK „Šilutę“ žaidė prieš du metus Šiauliuose su komanda „Šiauliai B“. Važiavo mušti įvarčio, o prisiėjo stoti į vartus, nes vartininkas Artūras Normantas, vykęs į Šiaulius savo automobiliu, įstrigo pusiaukelėje sugedus mašinai. Rungtynės baigėsi lygiosiomis – 1:1. Robertas sutinka su Svajūnu Česnuliu, kad komandos jėga – vienuolikos žaidėjų vienybėje. Surištos šluotos neperlauši, o po vieną rykštę išpešus – šluotą sutratinsi. Roberto Šmito medis – girių karalius ąžuolas, spalva – juoda, uogų uoga – mėlynė, patiekalas – varškėčiai, gėrimas – vanduo. Na, po sunkios dienos galima išlenkti alaus bokalą. Stiprių gėrimų netoleruoja. Lietuvos realijomis ir politika domisi saikingai, pats pirštų nekiša.