Sumanė pasipinigauti kerėdama

Vidurinio išsilavinimo Šilutės rajono gyventoja Vanda susipyko su darbdaviu dėl jo priekaištų, kad kitos klusnesnės ir padaro daugiau, o ji tik kaulijanti didesnio atlygio. Taip ir išsiskyrė, nė vienas nesigailėdamas. Vanda jau seniau buvo apsigalvojusi, kad panašiai užsidirbs siūdama drabužius moterims, vaikams.

To amato ją išmokė motina, kai šeima gyveno Kaune. Tėvui mirus 26-erių Vanda, pakviesta draugės iš Šilutės, išvažiavo kurti savo gyvenimo į pamario kraštą. Čia susirado draugą. Pažintis su Pilypu tęsėsi beveik metus ir peraugo į intymius santykius. Atrodė, susituoks, bet vestuvių nebuvo: bendraamžis Pilypas, dirbęs statybose, staiga prašapo. Po trijų mėnesių tylos Vanda gavo laišką iš JAV. Apsireiškęs Pilypas pranešė, kad jis Čikagoje ir dabar jo vardas Filip. Kai geriau įsitaisysiąs, pasikviesiąs pas save Vandą.

Mergina kvietimo nesulaukė. Dėl to į ašaras nepuolė, reagavo šaltai. Jai jau užteko patirties, kad žmonių pažadai nebūtinai išpildomi. Geriau tikėti savimi nei pasitikėti svetimais. Iš artimųjų jai liko negaluojanti mama, kurią kartas nuo karto aplankydavo. Mama prašydavo uždegti prie jos lovos žvakę ir melstis savais žodžiais, prašyti Dievo sveikatos. Anot ligonės, melstis reikia itin nuoširdžiai, ne automatiškai beriant žodžius tarsi smėlį į kapą, o susikaupus, iš tikro trokštant pagalbos iš nematomos jėgos. Tokia malda išties gydo, tampa akių šviesa. Vandai nebuvo lengva įsijausti, bet ji suvokė, kad mama teisi.

Taip ji susipažino su maldos prasme, jos gyvybingumu. Mama dar išgyveno 11 metų. Po jos mirties Vandos emocijos atšalo, į žmones žvelgė kaip į robotus. Kodėl jų nepamulkinus, neišpešus sau naudos ne prakaitu, o pamalus liežuviu. Na, suvaidins ekstrasensę, gal iš tikrųjų ir kažkiek įsijaus, kad būtų įtaigiau, kad užhipnotizuotų klientę.

Pirmoji auka pasidavė spalvų, judesių ir žodžių kerams

Kerėtoja turi atrodyti įtaigiai, neįprastai. Vanda tai suprato, nebuvo kvaila. Pasisiuvo ilgą violetinės spalvos laisvai krintančią suknelę su gobtuvu. Tamsoko rūbo kraštus atšvietė siaura žalios spalvos juosta, o gobtuve tviskėjo sidabriniais siūlais siuvinėtas mėnulio pjautuvas ir aukso spinduliais banguojanti saulelė. Ką dar pasitelkė Vanda? Besimokydama gimnazijoje lankė pramoginių šokių būrelį. Buvo graži, liauna šokėjėlė, plasnojanti muzikos ritme. Kas įgimta, greitai nedingsta. Vanda lengvais žingsneliais sklandė lyg neliesdama grindų. Pakartojo pasižiūrėdama į veidrodį, kiek išlikę žavumo, kerinčio tiek vyrus, tiek pavydžiai žvelgiančias moteris. Išlikę, kaip ir ausį glostantis aksominis balsas.

Beliko rasti klientę. Ir rado, nugirdusi dviejų moterų pokalbį prekybos centre, besirenkant maistą. Rusvai nusidažiusi plaukus, apie 30-ies moteris skundėsi blondinei, jog jos vyrelis įniko lankyti kaimynę. Priekaištai vyrui nepadeda, seksualinės vilionės lieka be atsako, nors banguoja klubais it Rytų šokėja. Moterys kalbėjosi tyliai, bet netoliese stovėjusi Vanda išgirdo, kas jai reikėjo. Ji atsargiai pasekė drauges ir sužinojo, kur gyvena nelaimėlė. Beliko rasti aną vieną namuose.

Vanda tokią progą nutykojo ir vieną pavakarę paspaudė nužiūrėtų durų skambutį. Buto šeimininkė, pažiūrėjusi pro akutę, atidarė duris apstulbusi – priešai ją stovėjo pasakų fėja. Viešnia sušnibždėjo, jog įėjusi į laiptinę pajuto už durų po kaire tvyrančią įtampą, pavydo vibracijas. Abi moterys sugužėjo vidun kaip bitutės. Vyro neištikimybės nukamuota nelaimėlė vis pravirkdama pasipasakojo apie savo rūpestį. Vanda, prisistačiusi kerėtoja ir kad to ją mokė čigonė, pažadėjo pagalbą, jei ši iš konkurentės buto nugvelbs kokį mažmožį, pastarosios nuolat naudojamą daiktą: šukas, karolius, tušinuką, lūpdažį. Vanda sakė tą daiktą užkalbėsianti, pakrausianti neigiamomis galiomis. Daiktas taps amuletu, beliks nepastebimai sugrąžinti jo savininkei. Po kelių dienų nelaimėlė paskambino Vandai, kad turi konkurentės auskarą. Šioji, gavusi auskarą, užsidegė juodą žvakę ir apie pusvalandį trynė auksinį auskarą nelaimėlės vyro nešvaria nosine pusbalsiu berdama susigalvotus prakeiksmus nepažįstamajai. Vanda taip stengėsi, kad pati patikėjo, jog pavyks. Už paslaugą iš klientės paprašė 2 000 eurų. Klientė sugraibė 1 500 eurų, likusią skolą pažadėjo grąžinti su kaupu, jei jos vyras mes kaimynę. Sutuoktinis, sugrįžęs į šeimą, būdamas pakaušęs prasitarė, kad viena boba apliejo jį pamazgomis. Žmona susizgribo neklausti, kodėl. Ji Vandai atnešė skolą, šampano butelį, tortą, vynuogių.

Sėkmės spąstai ir išmestas juodvarnio sparnas

Sėkmė Vandai suteikė naujų paskatų semtis žinių apie juodąją magiją. Nors tyrinėtoją badė šiurpuliukai, ji nesiliovė gilintis į antgamtines jėgas. Prisiskaitė apie amuletus, talismanus, apie „Šėtono bibliją“ – yra tokia knyga. Vanda neturėjo draugių, nebuvo su kuo pasitarti, kad pasinėrimas į tamsos pasaulį gali būti pavojingas. Antra vertus, žinojo, jog nepasisekus mistiškoms priemonėms, kurias daugelis žmonių smerkia, bet užtenka ir patiklių, siekiančių savanaudiškų interesų, gali sėsti į kaltinamųjų suolą dėl sukčiavimo (LR BK 128 str.). Griežčiausia bausmė už tai, kai iš nukentėjusiojo įgyjamas didelės vertės turtas – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Apie tai Vanda sužinojo iš internetinės žiniasklaidos. Lengvesnės bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas. Įkliūti galima, jei nukentėjusysis pasiskundžia teisėsaugos institucijoms ir įrodžius įtariamojo kaltę. Nėra skundo – nėra bylos.

Ši naujiena Vandos nebaugino, neištrenkė iš tamsių pojūčių kelio. Kartą jai pavyko magiškomis priemonėmis pastatyti ant kojų pasiturintį verslininką, sirgusį, neva, neišgydoma liga. Pastarasis atsidėkojo 5 000 eurų ir užmokėjo Vandai už skrydį į Indiją ir atgal. Beje, Vanda nemetė ir siuvimo. Žodžiu, užsiėmimų, uždarbio netrūko. Atrodė, rytojus šypsosi. Vanda įgijo draugę Palangoje. Ji buvo ištekėjusi, turėjo šeimą: vyrą, du suaugusius sūnus. Vienas jų studijavo Anglijoje. Palangiškė, kuriai Vanda išsipasakojo, paprašė užtikrinti vaikinui sėkmę burtais. Vanda iš pradžių nesutiko, abejojo, bet buvo perkalbėta. Deja, ji kažką padarė ne taip ir vaikinas ėmė prasčiau mokytis, pradėjo skųstis galvos ir skrandžio skausmais, kamavusiomis mintimis apie gyvenimo tuštybę, įniko vartoti narkotikus, studijos pakibo ant plauko. Vaikino motina labai pergyveno dėl sūnaus dvasinių pokyčių, paliepė Vandai nešdintis ir niekada nebeatvažiuoti, net užsiminė, jog kreipsis į policiją.

Išsigandusi Vanda nutraukė nuotolinius seansus, susigūžė, karštai meldė, kad vaikinas atsigautų. Ar taip įvyko, buvusi draugė nebepranešė, bet policijai nepasiskundė. Vanda nusprendė baigti raganavimą, atsikratyti visų įsigytų, pasidarytų magiškų atributų. Nuvažiavusi į nuošalią vietą dabar jau baimę keliančias priemones sudegino lauže. Paskutinius įmetė juodvarnio sparną, juodo katino nagus ir pakaruoklio žiedą. Laužui užgesus atsiklaupusi maldavo Viešpaties atleidimo, prašėsi atgal į krikščionių luomą. Prašėsi, bet tamsos dvasios neketino lengvai paleisti liudytoją apie jas. Taip manė pati Vanda.

Kartą, minant dviratį, ją kliudė pro šalį paspirtuku lėkęs vaikėzas, net nebandęs atsigręžti, kitą sykį prie kaimo sodybos užpuolė vilkšunis, bet laiku suskubęs jo šeimininkas sustabdė nasrus iššiepusią būtybę. Dar vieną šiurpų atsitikimą Vanda patyrė besimaudydama Nemune, kai kažkas ėmė traukti ją už kojos į dugną. Ji spėjo sušukti „gelbėkit!” ir į krantą bridęs vyras kilstelėjo skęstančią Vandą.

Vis tik maldomis ir labdara neįgaliems žmonėms Vanda ištrūko iš demonų ir sugrįžo atgal į dieną, į šviesos pasaulį. Tuo pačiu ji išvengė ir rizikos kada ne kada būti apkaltintai sukčiavimu.