Stogo remonto metu rasti dokumentai pasakoja…

Šie radiniai yra svarbus istorijos šaltinis, atspindinantis tam tikrą laikotarpį. Prieš pradedant tyrinėti rastus dokumentus, manau, kad vertėtų prisiminti paties pastato atsiradimo ir jo gyvavimo istoriją.

Remiantis 1991 m. atliktais Klaipėdos valstybinio akcinio restauravimo projektavimo instituto Šilutės miesto centrinės dalies istoriniais tyrimais nustatyta, kad sklypas XVIII–XX a. priklausė Šilokarčemos dvarui. 1893 metais Šilokarčemos dvaro valdytojo Hugo Scheu rūpesčiu čia pastatyta ir atidaryta jo įkurta Žemės ūkio mokykla. Mokslas joje truko dvejus metus: žiemą mokiniai eidavo teorinius mokslus, o vasarą atlikdavo praktiką pavyzdiniuose ūkiuose. Mokiniai į ją atvykdavo iš Labguvos, Pakalnės, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių.

Pirmojo pasaulinio karo metu mokykla neveikė dėl mokinių stokos, o vėliau išvis sudegė. 1919–1920 metais vietoje jos iškilo naujas mūrinis dviejų aukštų, su centre iškelta mansarda ir priestatu iš rytų pusės namas. Tuo metu tai buvo labai puošnus Lietuvininkų gatvės namo fasadas: dekoratyvūs langų apvadai, ažūrinės balkono tvorelės. Nuo 1918 m. balandžio 16 d. Šilutėje veikusi aukštesnioji berniukų žiemos žemės ūkio mokykla, kuri buvo įsikūrusi (tuometinės Princo Joachimo (dabar Lietuvininkų) ir Liepų gatvių kampe stovinčiame pastate, vadinta Šeimynine (Familiemchule), buvo reorganizuota į klasikinę gimnaziją, kuri buvo pavadinta Herderio vardu  (Herderschule).  Šiai mokyklai 1930 m. buvo pastatydintas naujas pastatas. 1930 m. spalio 11 d. įvyko naujųjų Herderio gimnazijos rūmų atidarymas (dab. K. Kalinausko g. 2). O į minimą dabartinį Lietuvininkų g. 20 pastatą vėl sugrąžinta Berniukų žiemos žemės ūkio mokykla. Mokyklos kieme buvo mokomoji bazė – mokiniai ten augino vištas, turėjo bandymų daržą. Kieme buvo mergaičių namų ruošos mokykla, bet ji turėjo atskirą  programą, savo direktorę ir mokytojus. Šios mokyklos rengdavo ūkininkus ir namų šeimininkes. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas nacionalizuotas. Čia įkurdinta rajoninio laikraščio redakcija ir spaustuvė.

Rastieji dokumentai buvo perduoti į Šilutės Hugo Šojaus muziejaus popieriaus restauratorės rankas. Tai įvairūs Klaipėdos, Šilutės įstaigų dokumentai bei blankai, spaudiniai vokiečių kalba, datuoti 1910–1918 bei 1941–1942 metais: Šilutės žemės ūkio bei mergaičių namų ruošos mokyklos blankai, Klaipėdos ekonomikos konsultacinio centro, Rytų Prūsijos ūkininkų sąjungos administracinės tarnybos raštai, Klaipėdos valsčiaus teismo dokumentai, Šilutės krašto mokyklų statybos, planuojamų specialiųjų tyrimų Šilokarčemos apskrityje dokumentai, Rytprūsių ūkininkų sąjungos savaitraščio „Wochenblatt der Landesbauernschaft Ostpreussen“, leisto 1942 metais Karaliaučiuje, numeriai ir kt. Kai kuriuose dokumentuose išlikę 1918 m. Šilokarčemos rajono administratoriaus, 1931 m. Šilutės bei Klaipėdos valsčiaus teismų, pašto antspaudai. Paminėsiu vieną Rytų Prūsijos ūkininkų sąjungos Administracinės tarnybos raštą Krašto moterų mokyklai dėl uogienės paruošimo. Jame mokyklos prašoma pateikti įvairių uogienių receptų,  nes karo metu žmonės priversti ruošti uogienių atsargas, juolab, kad tuo laiku buvo pakankamai vaisių. Prašoma rekomenduoti tokių receptų, kuriose būtų naudojama mažiau cukraus, kur jį iš vis būtų galima pakeisti daržovėmis (morkomis, burokėliais, moliūgais). Informuojama, kad šiuos receptus norėtų išbandyti ir išspausdinti spaudoje.

Rasti dokumentai buvo stipriai pažeisti drėgmės, padengti purvu ir nešvarumais, su daugybe įvairios kilmės dėmių, dideliais patakų plotais, kuriuose popierius labai sunykęs, trapus. Kai kurie dokumentai buvo sulipę, dalis rašalu darytų įrašų išblukę, išsilieję. Dokumentų lapai skirtingos spalvos, storio ir formato. Pakraščiai aptrupėję, yra daug įvairaus dydžio įplyšimų, trūksta fragmentų.

Dėl didelės rastų dokumentų apimties bei darbo proceso sudėtingumo, jų restauravimas gali užsitęsti. Prieš imantis šio darbo, dokumentai nuodugniai tyrinėti: patikrintas popieriaus pluošto rūgštingumas, geležies jonų buvimas rašale, dėmėse ir pačiame popieriuje, rašalo atsparumas vandeniui bei etilo spiritui. Nuo šių rezultatų priklausys dokumento restauravimo pasirinkimo metodas. Popierius, kaip ir žmones, irgi „suserga“. Dokumentų pagrindą sudarančios organinės kilmės medžiagos dėl nuolat juose vykstančių fizinių ir cheminių procesų sensta. Šis procesas yra nesustabdomas, ypač kai dokumentai saugomi netinkamose sąlygose. Todėl restauratorių užduotys – išgelbėti nuo ligų ir „pastatyti ant kojų“.

Pradžioje dokumentai, spaudiniai buvo išvalyti, dezinfekuoti. Vieni popieriaus lapai išvalyti drėgnais vatos tamponais, neliečiant rašalu rašytų įrašų, kiti išplauti. Trūkstamos dalys bus atstatytos tinkančiu pagal spalvą ir storį liejimo mašinoje pagamintu popieriumi, o įplyšimai sutvirtinti plonu „voratinkliniu“ popieriumi. Kiekvienam dokumentui bus padarytas aplankalas tolimesniam jo saugiam saugojimui muziejaus saugykloje. Po restauravimo dokumentai bus perduoti tyrinėjimui muziejininkams, kuriems teks nuodugniai juos ištirti ir pristatyti visuomenei.