Valstybinių miškų urėdija kviečia susipažinti su Šilutės pelkių turtais

Pelkės turtingos ypač retais pelkių augalais, gyvūnais bei anglies dioksidu. Be to, būtent pelkės, kartu su miškais, atlieka svarbų vaidmenį reguliuodamos mikroklimatą ir padėdamos sušvelninti alinančias karščio bangas. Valstybinių miškų urėdija kviečia patyrinėti dvi pelkes: Aukštumalos ir Svencelės.

Aukštumalos pelkė

Tai viena žymiausių pelkių Lietuvoje ir pirmoji pasaulyje aukštapelkė, aprašyta mokslinėje monografijoje. Ji garsėja natūralių distrofinių ežerėlių buveinėmis, kurių priskaičiuojame daugiau nei 300. Aukštumala turtinga Europinės svarbos natūraliomis buveinėmis. Pelkės pagrindą, beveik 47 proc., sudaro aktyvi aukštapelkė, o pakraščiuose įsikūrusios degradavusios aukštapelkės buveinės. Aplink pelkės viduryje tyvuliuojančius ežerėlius išsidėstę pelkiniai ir pelkėti miškai.  Čia aptinkami ir baltąją saidra (Rhynchospora alba) pasipuošę plikų durpynų saidrynai.

Aukštumala yra itin turtinga augalais – pelkės paviršiuje nusidriekę minkšti kiminų (Sphagnum) – svarbiausių aukštapelkės augalų, sukaupiančių net 20-30 kartų daugiau vandens, nei sugeria patys – kilimai. Kiminų pataluose jaukiai įsitaisiusios raudonuoja apskritalapės ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglica) – vabzdžiaėdžiai aukštapelkių augalai, kurie savo aukas vilioja ne tik ryškia išvaizda, bet ir tankiais lapelių plaukeliais, išskiriančiais lipnų skystį, kuris privilioja, sulaiko ir, galiausiai, suvirškina vabzdžius. Aukštumalos augalijos karalystę papildo ir tokie augalai, kaip šilingė (Lysimachia), svaiginančiai nuodingas, bet vaistinėmis  savybėmis naudingas pelkinis gailis (Ledum palustre), paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus), čiaudulinė kraujažolė (Achillea prarmica), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), kurios lotyniškas mokslinis pavadinimas kilo iš senovės graikų mito apie Persėją, kadangi šis dailus, rožinės spalvos varpelių formos žiedeliais pasidabinęs augalas savo grožiu prilygsta Persėjo žmonos Andromedos grožiui. Taip pat Aukštumala yra vienintelė Aukštapelkė Lietuvoje, kurioje aptinkama labai reta, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta tyrulinė erika (Eric tetralix).

Aukštumalos pelkė, didžiausia Nemuno deltos aukštapelkė, yra svarbi tiek pelkėje perintiems, tiek per migracijas joje apsistojantiems paukščiams. Čia peri nemažai paukščių rūšių – plėšrioji medšarkė (Lanius excubitor), tikutis (Tringa glareaola), dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria) (įrašytas į Raudonąją knygą), tetervinas (Lyrurus tetrix), o neretai pamatysi sklandantį virš pelkės ir žvitriomis akimis grobio ieškantį didžiausią plėšrųjį Lietuvos paukštį – jūrinį erelį (Haliaeetus albicilla), gausiai perintį ir žiemojantį Šilutės krašte.

Valstybinių miškų urėdija šioje ir kitose pelkėse vykdo įvairias programas, kuriomis siekiama išsaugoti sausėjančių pelkių vandenį, degradavusius plotus paversti aktyviais ir sureguliuoti vandens lygį, tam reikalinga tverti vandens užtvaras. „Kadangi aukštapelkė yra lyg maža kalvelė, vanduo iš centrinės dalies keliauja į pakraščius – taip vanduo ir traukiasi. Taip pat pelkėje yra kertama dalis krūmų ir medžių, kadangi sumedėjusi augmenija stipriai garina vandenį, kuris yra svarbiausias, norint išsaugoti aktyvią aukštapelkę“, – sako Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Arimantas Jurjonas.

„Kai pelkė pradeda sausėti arba yra smarkiai sausinama, pelkės gelmėje esanti durpė pradeda skaidytis, tuomet atsiskiria anglis, kuri susijungdama su deguonimi sudaro anglies dioksidą (CO2). Sausėjant pelkei užanka natūralūs ežeriukai, nes jie mineralizuojasi. Todėl vanduo pelkėms ir yra pats svarbiausias, – paaiškina VMU Šilutės regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė Loreta Skirbutienė. Jeigu pelkė nebūtų prižiūrima, nebūtų atliekami gamtotvarkos darbai, ji pradėtų degraduoti, apaugtų medžiais, krūmais ir galiausiai – virstų mišku“.

Aukštumalos pelkės grožį ir ramybę galima pajusti pasivaikščiojus mediniu plūduriuojančiu takeliu, nejuntama įkalne vedančiu į centrinė aukštapelkės dalį, kurioje stovi apžvalgos bokštelis. Palipus juo – atsiveria pelkės didybė ir tyla. Horizonte atsiveria Šilutės lygumų peizažas, o geresnės akys pamatys ir Kuršių Nerijos žemynines kopas. Atrodo, kad pelkėje laikas sustoja, galbūt dėl to, jog žmogus šioje gamtos laiko begalybėje yra labai maža dalelė. Štai kodėl svarbu gerbti, saugoti ir nesutrikdyti gamtos.

Svencelės pelkė

Nors Svencelės pelkėje beveik nevyko durpių gavybos, tačiau jai stipriai pakenkė aplink aktyviai vykdomas žemės ūkis. Daugybę metų ši pelkė sausinta melioracijos grioviais, kad atitekėdamas iš pelkės vanduo drėkintų ūkininkų laukus. Dėl šios priežasties pelkė stipriai degradavo. Šiandien miškininkai, ornitologai bei gamtininkai bando išsaugoti šią aukštapelkę įrengdami patvankas ir užakindami pelkės pakraščiuose likusius vandens nubėgimo griovelius.

Svencelės pelkė – botaninio ir zoologiniu požiūriais vertinga aukštapelkė, kurioje auga retas jūrinį klimatą mėgstanti augalas pajūrinis sotvaras (Myrica gale).Taip pat ši vieta yra į Raudonąją knygą įrašyto dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria L.) potenciali buveinė. Apykelio miškuose peri Jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla), lėliai (Caprimulgus europaeus), slankos (Scolopax rusticola) ir kiti reti paukščiai. Aukštapelkę iš arčiau patyrinėti galima einant pylimu, kuris juosia beveik visą pelkę. Na o šalimais esantys miškai – grybautojų rojus ir baravykų namai. Vietiniai sako, jog kitokių grybų net neima į pintinę. Tiesa, miškininkai įspėja, kad neretai lankytojai susiduria su vienintele nuodinga Lietuvos gyvate – paprastąja angimi (Vipera berus). Tad svarbu atidžiai žiūrėti sau po kojomis, o sutikus angį nepulti jos fotografuoti ar kitaip trukdyti šios miško gyventojos.

Kintų tuja

Tuja (Thuja plicata) – dažnas lietuvio kiemo augalas, tačiau tokios tujos, kuri auga Kintų girininkijos kieme – pas jokį tautietį nerasite. Tai didžioji Kintų tuja, kurios aukštis šiuo metu siekia apie 19 metrų. Ši tuja yra didžiausia Lietuvoje ir, manoma, antra pagal dydį Europoje.

Tikslių duomenų kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują nėra, tačiau visus lankytojus domina šios galiūnės amžius. Vietiniai gyventojai šį medį jau atsimena kaip „didelį“. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą, kuriam dabar apie 115 metų. Iki tujos nuo Kintų miestelio veda 600 metrų ilgio pažintinis takas.

Valstybinių miškų urėdija prižiūri apie 1150 visuomenei skirtų rekreacinių objektų visoje Lietuvoje: pažintinius takus ir pažintinius kompleksus, stovyklavietes, poilsiavietes, apžvalgos aikšteles, atokvėpio vietas – daugybę įvairių lankytinų vietų, kuriose galima daugiau sužinoti apie šalies istoriją, pagilinti žinias apie gamtą ar tiesiog pasidžiaugti nuostabiais vaizdais stovyklaujant ar vaikštinėjant gryname ore.

Daugiau informacijos apie VMU lankytinas vietas rasite čia.