Verslininkė Marija Urbienė: „Dabar vietos verslininkas nulio lygyje“

Nusprendė po atostogų

Pasak pagėgiškės, prieš 20 metų ji dirbo gyvybės draudėja ir tai tuomet labai išvargindavo.

„Prisimenu, jaučiausi labai pavargusi. Todėl išvažiavome su vyru į Bulgariją pailsėti. Grįžau. Smegeninė jau buvo pailsėjusi. Pagalvojau, kodėl turiu tiek vargti. Todėl atidarėme drabužių parduotuvėlę mediniame apšiurusiame kioskelyje. Tada nebuvo patalpų, kurias būtų galima išsinuomoti. Vėliau užsidarė vaistinė. Todėl 70 kv. m. patalpas išsinuomojome. Jos buvo didesnės. Pradėjome prekiauti ir maistu. Tam buvo skirtas mažas kambarėlis“, - pasakojo Marija.

Po penkerių metų parduotuvė persikėlė į  patalpas, esančias Vilniaus g. 26. Ir iki šiol veikia.

„Kaip sekasi? Negalime skųstis. Apyvarta sumažėjo, bet nesiskundžiame. Dirbame su dukra pačios.  Dabar ji vaiko auginimo atostogose. Todėl teko ieškoti papildomų rankų“, - su šypsena kalbėjo moteris.

Pasak jos, karantino laikotarpis buvo gana sunkus - teko gyventi iš 260 eurų ir mokesčiams sumokėti neužteko.

Dabar prekyba atsigauna. Pašnekovė teigia, kad klientai prieš 20 metų ir dabar labai skiriasi.

„Dabar apskritai žmonės pikti. Klientai – labai išrankūs ir norintys būti apglostytais. Tūpčiojame apie kiekvieną pirkėją. Visus gerai pažįstame. Žinome, kam reikia padėti išsirinkti, o ko net nekalbinti. Atvyksta apsipirkti ir iš Jurbarko, ir iš Tauragės“, - kalbėjo M. Urbienė.

Valdžios dėmesio nejaučia

Gero žodžio apie vietinę valdžią verslininkė pasakyti negalėjo.

„Jie turėtų mumis rūpintis. Tačiau mūsų valdžia ne tik kad nepalaiko, tačiau net nepaklausia, kaip laikomės. Bent simboliškai kojines ateitų nusipirkti. Perka Klaipėdoje, nes čia ne lygis. Jiems vietos verslininkas nulio vietoje ir nesvarbu, kad darbo vietas sukuri. Kažkada turėjau ir kepyklėlę. Čia be mūsų pačių dirbo keturi žmonės. Niekas irgi neatėjo ir net nepaklausė, kaip sekasi. Kai bankrutavo, irgi net neklausė kodėl“, - atviravo pagėgiškė.

Pašnekovė neslepia, kad dabar yra išties sunku dirbti ir beveik nėra kada pailsėti, o jei valdžios požiūris į smulkųjį verslą būtų kitoks, jei norėtų išties jį paremti, taip nebūtų.

„Esame maža savivaldybė. Vieni kitus gerai pažįstame. Tačiau niekas neatėjo ir neklausė: „Kaip laikaisi?“. Taigi, nekyla klausimų, kaip gyvensime“, - tikino M. Urbienė.

Kad ir kaip sunku, ji nenuleidžia rankų. Dabar planuose – naujo skyriaus atidarymas. Čia būtų galima įsigyti įvairių puodų bei indų. Jo atidarymas bus, kai anūkėliui sukaks vieneri, mat tada dukra Jūratė galės pilnu pajėgumu sugrįžti į darbus.