Paleičių pakerėti: Bajoraitis, Medžioklės pelkės miškas ir viltis sulaukti talkininkų

Artūras kilęs iš Šakininkų (Schageninken), užaugo sename vokiškame mediniame name, o štai žmona Daiva kilusi iš Paleičių (Paleiten), augo priešais mokyklą, jos seneliai gyveno mokykloje iš gatvės pusės. 

Daugiau nei 10 metų, apytikriai nuo 2010-ųjų, pora stebėjo pastato nykimą ir dūlėjimą, abiem buvo skaudu tai matyti: juk šioje mokykloje buvo mokoma lietuvių kalbos, kai ši buvo draudžiama. Ir čia, beje, dvejus metus mokytojavo Fridrichas Bajoraitis. Jo kambarys buvo antrame aukšte.

Iki 1957 metų Paleičių mokykla veikė pilna jėga, joje mokėsi ir krėtė išdaigas apylinkių vaikai.

Daivos seneliai yra gyvenę mokykloje jau po 1957 metų, tuomet tai buvo gyvenamasis namas, priklausęs kolūkiui. Namas apie 1990-uosius jau buvo avarinės būklės, kolūkis tuomet finansavo stogo perdengimą, paskui ten gyveno dvi šeimos.

Ateities vizija įgyvendinama su didžiulėmis pastangomis

Mirus vienos pastato dalies savininkui, šeima bandė parduoti ją, bet planas nepavyko dėl nepatrauklios kainos. Po kurio laiko, jai sumažėjus, Motiekai pasiryžo investicijai. „Matyti pastato griuvimą buvo nepakeliamai sunku“, - pasakoja Daiva.

Žinių apie mokyklą, jos funkcionavimą, iki 1939 m. dar buvo aptinkama, bet vėliau dingsta, informacija tarsi ištrinama, likę tik jos nuotrupos.

Pora kol kas neplanuoja gyventi buvusioje mokykloje, jie mieliau įkurtų nedidelį mokyklos muziejų ir taip įamžintų istoriją bei pasirūpintų, kad ši nebūtų pamiršta. Atkurti klasę, pravesti joje pamoką taip, kaip ji vykdavo seniau – vokiečių ir lietuvių kalbomis, paruošti pristatomąjį pasakojimą ar panašiai.

Išties tai paskutinė išlikusi medinė mokykla Klaipėdos krašte.  Didžiausias dėmesys, Artūro nuomone, turėtų būti skiriamas Fridricho Bajoraičio mokytojavimo periodui, prisimenant jo dėstymą lietuvių kalba ir tuo būdu pagerbiant jo atminimą, nes Paleičių mokykla buvo pirmoji F. Bajoraičio darbovietė.  Žinoma, čia galėtų atsirasti ir tarpukario eksponatai, taip parodant mokyklos vystymosi raidą.

Būtų nuostabu, sako Artūras, jei rastųsi išsaugojusių šio laikotarpio artefaktų, dokumentų ir jais papildyti būsimo mokyklos muziejaus ekspoziciją. Deja, iki šiol čia teatvyko lankytojai iš Vokietijos, kurie mokėsi čia pokaryje, t. y. iki 1957 metų.

Visą praėjusią vasarą šeima darbavosi prie apleisto sodo ir čerpinio stogo. Vakarinėje pusėje vėjas stoge išplėšė skyles, kurias reikėjo kuo skubiau užkamšyti, kad stogas atlaikytų žiemą. Įdomu tai, kad čerpes šiuose kraštuose anksčiau gamindavo vietoje, rankomis, naujosios, dabartinės - visai kitokios technologijos. Į paklausimą dėl jų pirmiausia atsiliepė Rusnė, tai iš ten atkeliavo trūkstamų čerpių dalis, visas jas plovė ir šveitė, o tuomet klojo ant stogo.

Dailide dirba pats Artūras, padedamas šeimos. Sūnus – stropiausias pagalbininkas, jis ir žolę pjauna, ir padeda tėvams statybiniuose darbuose. Visą buvusį šabakštyną teritorijoje šeima pašalino, jo vietoje atsirado avietės ir gėlynai.

Apskritai, išlikusios medinės detalės yra neįkainojamos, norvegai, pavyzdžiui, skiria didžiulį dėmesį medinei architektūrai, be galo ją tausoja, vertina, nes tai - trapiausia architektūros rūšis, tai greičiausiai nyksta ir yra paveikiama laiko…

Dažniausiai Paleičiuose darbai vyksta talkoje su šeima. Išties talka yra senas ir patikrintas bendruomenės tamprumo įrodymas, juk anksčiau, statant pastatus, nuolat vykdavo talkos, kaimynai, bičiuliai visuomet gelbėjo kaimynams, o šeimininkas pasirūpindavo maistu. Tik šiandien ši bendrystė, deja, išblėso ir tapo retenybe. Prisikviesti talkininkų sunku, tad šeima – patikimiausias pagalbininkas. Žmona ir vaikai – pirmieji ir pagrindiniai Artūro talkininkai.

Šiek tiek mokyklos istorijos

„Senesnioji kaimyno dalis yra pastatyta 1856 m., o mūsiškė per du aukštus - 1895 m., joje yra Bajoraičio kambarys. Dėstė joje Tilžės karalienės Luizės vardo seminariją baigę absolventai. Paleičiai buvo didelė gyvenvietė su infrastruktūra, žemėlapiuose matyti gatvės, pilnos namų (apie 400 gyventojų su vienkiemiais), turėjusi bažnyčią su dviem varpinėm, vaikų darželį, kad dirbantys tėvai turėtų kur juos palikti. Netoli yra Nemunas akmenine krantine, šalimais – Medžioklės pelkės miškas, o greta - bežemių durpynų darbininkų gyvenvietė (pelkininkai). Įdomu, kad dėl grunto ir potvynių ten buvo pastatyta mokykla ant polių. Ji buvo tokio dydžio, kad per potvynį ten tilpo visa gyvenvietė, kartu su visais turimais gyvuliais. Prieš kažkiek laiko nuvažiavus dar galėjai matyti tuos polius, bet dabar ten nepravažiuojama, viskas apžėlę, kelių rasti neįmanoma. Miškas, pelkynai, užėjus ten tikiesi išvysti laumes ar nelabuosius… Nuo mūsų mokyklos sodo matyti tas vaiduokliškas miškas. Absoliučiai laukinė gamta“, – pasakoja Artūras.

Daiva tęsia - vaikystėje ten eidavę grybauti, į šalimais ir aplink Medžioklės pelkę esantį lapuočių mišką, o Medžioklės pelkės miške iškart pajusdavai skirtumą – ten nejauku ir gūdu. Kylantis rūkas tose vietose sukelia visiškai nejaukią atmosferą. Tik ir lauk kokį vaiduoklišką raitelį išnyrant…

Ar Šilutės krašte trūkstant turistų apgyvendinimo vietų, Paleičiai galėtų tapti svečių namais, Artūrai?

Pradėjome tvarkyti ir valyti ūkinį pastatą, ir, žinoma, laikui bėgant, ten galima bus prisiglausti keleiviams. Šiuo metu laukiame atvykstant betonuotojų, tik kaip ir viskas šiais laikais – neapibrėžta laike, ir garantijų dėl nieko negali turėti… Važiuoja jau trečia savaitė, ir vis neatvyksta darbams. Aišku, pageidautume, kad ateityje lankytųsi ramūs turistai (nusijuokia), nes paveldas nemėgsta triukšmo, ypač jei nori jį išsaugoti. Apie tai, kad šį objektą norime padaryti traukos centru, jau kalbėjome su Savivaldybe, nes anksčiau ši vieta turėjo „lankytinos“ statusą, vėliau ją išbraukė iš sąrašo, o dabar norime vėl skelbti esant „gyvą“. Mūsų siekis – kad pastatas išsilaikytų pats save, netaptų šeimos biudžeto „siurbimo aparatu“.

Suteikti gyvybės jam dar bent 50-čiai metų – tokia mūsų svajonė minimum. Nes kai siautėjo vakarinis vėjas, žalos buvo pridaręs nemažai: išnešiojo čerpes, nunešė kraigą. Kaimynė džiaugėsi, kad atsikėlus Motiekams, jai gyventi tapo ramiau vien todėl, kad nebėra viena.

Artūras entuziastingai rodo savo valdas, pasakoja apie sienų tinkavimo savitą technologiją – lentų paviršiuje vielutėmis tvirtintas nendres, ant kurių krėsdavo tinką. Tai šio krašto ypatumas. „Nendrėse nesiveisdavo visokie vabalai“, - paaiškina. Antrame aukšte, ties buvusiu Bajoraičio kambariu, buvo rūkykla, pasirodo, jas statydavo ne lauke, o ant aukšto. Senas rūkyklos kaltines geležines duris Artūras išsaugojo, jos greičiausiai bus kada nors eksponuojamos kaip muziejinis eksponatas. Čia pat rodo man kelis išlikusius marmurinius koklius, pasirodo, tai tokiais čia buvo mūrijamos krosnys. Geriausiai išlikęs ir pareikalausiantis mažiausiai investicijų, yra ūkinis pastatas. Apie 50-ies kvadratinių metrų patalpa puikiai tiktų užklydusiems piligrimams, antrame aukšte puikiausiai galima nakvoti, o pirmame – vakaroti.

Netoli mokyklos stovi buvęs Ewald Scheffler viešbutis ir užeiga, šeimos verslas. Būtų puiku, jei šis gražus architektūros paminklas kaimynystėje išliktų. Jis yra beveik identiškas viešbučiui „Germania“ (pirmajam variantui iki 1908 m. gaisro), kurio nebeliko, tas pats planas ir fasadas. Vaizdas išliko nepakitęs, tik stogo čerpės sovietmečiu pakeistos šiferiu.

Senosios dviejų bokštų Paleičių bažnyčios nebeliko, po karo ji buvo naudojama kaip arklidė, o vėliau, 1957 metais, išvis nugriauta…

Tokios griūčių ir praradimų istorijos neramina, bet gal dar liko neabejingų paveldui entuziastų, ir ne viskas bus prarasta? Fridricho Bajoraičio pėdsakas šiuose kraštuose paliktas ryškus.

Kaip ne kaip, Paleičiai - jo pirmoji darbo vieta, gyvenamasis kambarys, pro kurio langą matosi gamta bei rūkuose skendintis Medžioklės pelkės miškas…