Plieninio žirgo griausmas viliojo nuo mažens

Tu nieko nebijai, pasitiki savo technika, nes esi ją perėjęs skersai ir išilgai, apie ją žinai viską, tai dėl to man su ja yra ramu, teigia pašnekovas.

Nerijus, motociklų apsuptyje augęs nuo mažų dienų, dalinasi savo prisiminimais: „Būdamas dar tik penkerių metų jau čiupinėjau motociklo vairą. Tėvukas ir dėde važinėdavo motociklais. Aišku, tada ir tie motociklai kitokie būdavo, nepalyginsi su dabartiniais. Pats teises išsilaikiau būdamas šešiolikos, bet faktiškai jau ankščiau važinėjau, dar tik dvylikos metų būdamas.“

Vaikystėje atsisėdimas ant motociklo ir buvo rodiklis, parodęs, kad tai yra jam skirta transporto priemonė.

Į darbą motociklu?

Kelionių motociklu buvo daug... Daugiau septynių neskaitant visų tranzitinių šalių. Pirmoji mano ilgesnė kelionė motociklu buvo į Norvegiją, važiavau tada pats vienas. Mano tuometis tikslas buvo nukakti iki darbo vietos Norvegijoje. Patys pirkomės bilietus, tai aš pasirinkau važiuoti motociklu, o ne mašina. Dar tada Norvegija labai lietinga buvo, daug kritulių iškrisdavo, bet kaip ir bebūtų, važiavimo malonumas buvo stipresnis, prisimena Nerijus.

Blogos oro sąlygos šiam entuziastu trykštančiam vyrui diskomforto nesudaro, nebent dėl važiavimo saugumo.

Ratuoto žirgo galia

Kol vieni skaito knygas, žiūri filmus ar miega norėdami pabėgti nuo rutinos ir kasdienių darbų, kiti iš garažų traukia savo ratuotus žirgus ir kinko juos laukiančiai kelionei.

Kiekvienas turime savo būdą, padedantį atsiriboti. Nerijus, kaip jau tikriausiai supratote, renkasi motociklą.

„Vairuojant motociklą atpalaiduoja viską. Jaunystėje mėgdavau greičiau pavažinėti, dabar jau su amžiumi įgauni kitą važiavimo manierą, tu jau nebeleki, o paprasčiausiai jauti malonumą važiuodamas lėčiau, daugiau pamatydamas, atsipalaiduodamas, nebejaučiu tos įtampos, kurią jausdavau būdamas jaunas. Dabar jau visiškai viskas dėl malonumo, vėją jauti, garsą motociklo ir tas pats sėdėjimas ne kaip mašinoj. Mašinoje gali atsipalaiduoti, o motociklą turi pilnai valdyti, jį kontroliuoti, stebėti kitus automobilius, kaip jie elgiasi. Tai yra tikras malonumas“.

Klausantis N. Misiukonio pasakojimų ir stebint jo akyse žaižaruojančias aistros kibirkštėles pati susimąsčiau apie save, sėdinčią ant motociklo ir keliaujančią po pasaulį, ieškančią nuotykių ir neatrastų žemės vietelių. Nepakartojama, kaip vieno žmogaus hobis taip paveikia kitą.

Rumunija ir jos perlai

Prieš pusę metų kaip iš giedro dangaus Nerijus sugalvojo norįs pamatyti Rumuniją. Šiai kelionei motociklininkas beveik nieko nesiruošė, tik likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui susidarė preliminarų planą, kokias vietas nori aplankyti. Įdomu ir tai, kad vyriškis nusprendė įvairių pilių nelankyti, o vietoje to aplankyti daugiau urvų, kalnų, pasigrožėti motulės gamtos suformuotais peizažais ir pasivažinėti vingiuotais kalnų keliais.

Kelionei dar tik prasidėjus vyras susidūrė su jo atžvilgiu menkais nesklandumais.

„Čekijoje palikau motociklą su įjungtomis šviesomis ir nuėjau pasigrožėti kalnais. Grįžtu, o akumuliatorius numiręs, kitaip sakant, tuščias, bet ir vėl sukausi iš padėties klausinėdamas žmonių, ar yra aplinkui koks meistras, kuris galėtų pagelbėti, tačiau supratęs, kad jo taip paprastai nerasiu, sugalvojau kitą išeitį. Įvertinęs kalnuotų vietų naudą, pasileidau nuokalne ir taip motociklas užsikūrė. O daugiau jokių nesklandumų neturėjau, viskas ėjosi kaip iš pypkės“, – prisimena Nerijus.

Tranzitu važiavę per Lenkiją ir Slovakiją per pirmas dvi dienas vyrai įveikė 1 360 kilometrų, o vėliau tie skaičiai mažėjo. Prasidėjo objektų lankymas, kalnuotos vietos, vingiuoti keliai, tai ir greitis mažėjo. Tada jau ir labiau atsipalaiduoti buvo galima, valandai sustoti ir pasigrožėti gamta, atsikvėpti.

Išvažiavo dviese, bet Rumunijos sieną kirto tik vienas, Nerijaus bendražygis kelionę tęsė pasilikdamas ir tyrinėdamas Slovakiją toliau. Tikriausiai įdomu, kodėl taip atsitiko? Čia jau leisiu pasireikšti jūsų fantazijai ir paspėlioti kodėl taip atsitiko, visgi ši istorija ne apie tai.

Kelionė į Rumuniją keliautojui paliko didžiausią įspūdį iš visų, kurias jis jau spėjo apturėti.

„Nesibaigiantys vingiuoti keliai ir vien posūkiai, jokios tiesiosios, tu kaip mažas vaikas lopšyje siūbuoji ir siūbuoji visus aštuoniasdešimt kilometrų ir, atrodo, nėra galo tam. Paskui susitikimas su lokiais, per dvi dienas - aštuonis kartus. Transfegerešanas, tai vieta Rumunijoje, kur šalia kelio pilna lokių, kuriuos keliautojai maitina iš savo automobilio, ir jie, lokiai, jau įpratę laukti prie kelio. Kalbėjau su žandarmerija, jie man patarė toje vietoje  geriau nestovėti su motociklu, nes lokiai tikrai ateis. Turiu pripažinti, teko net prašyti keliautojų pagalbos, kurie sėdėjo mašinoje, kad numestų maistą nuo manęs, nes aš buvau nulipęs nuo motociklo, nusiėmęs šalmą, o jie maitino lokę su lokiukais. Šalia motinos buvo keturi maži lokiukai ir kai anie keliautojai nebedavė jai maisto, jie atėjo iki manęs. Pusantro metro nuo manęs jie stovėjo, mus skyrė tik motociklas. Galiausiai tie keliautojai numetė maistą nuo manęs toliau, o aš pasinaudojęs galimybe sėdau ant motociklo ir nuvažiavau, nors lokiukai dar buvo aplink mane. Tuo momentu šiek tiek ir gyvenimo vaizdai pro akis praskrieti spėjo“, – jau dabar su šypsena veide prisimena motociklininkas.

Rumunijoje yra du pagrindiniai keliautojų keliai, prieš tai minėtas Transfegerešanas ir Transalpina. Tai be galo vingiuoti keliai, vien iš malonumo Nerijus Transfegerešaną per dvi dienas pervažiavo tris kartus. Atstumas į vieną pusę yra aštuoniasdešimt kilometrų, tai pirmą kartą vakare pervažiavęs tą kelią keliautojas apsistojo pas vietinių, kurie kalbėjo tik rumunų kalba ir jokia kita. O kaip tada jiems pavyko susikalbėti?

Nerijus atsako: „Į pagalbą pasitelkiau „google“ vertėją, nors kalnuose su internetu problemos kilo, tai teko ir gestus panaudoti, bet galiausiai vis tiek susikalbėjome. Svarbiausia, nereikia bijoti kalbėti, kad ir suklysi, kad ir ne taip pasakysi, svarbiausia bandyti“.

Vyras pats stebisi, kad ši kelionė buvo tokia sklandi, kad niekas jo nesuerzino. O susidūrus su problemomis situacijos nepakeisi, turėsi su ja susitaikyti ir ieškoti sprendimo būdų. Palapinę turi, viską, ko reikia, turi. Svarbiausia nepabijoti klausti, prašyti pagalbos ir viskas išsispręs savaime – samprotauja šilutiškis.

Dvi savaitės ant motociklo sėdynės?

Jei esate kada ilgesnį laiką sėdėję ant važiuojančio motociklo sėdynės, tikriausiai pastebėjote, kad atsiranda šioks toks diskomforto jausmas, visgi tai ne tas pats, kaip sėdėti mašinos kėdėje.

Tačiau, pašnekovas po šios kelionės suprato, kad tai paprasčiausias vidinis įsitikinimas: „Anksčiau sėdėti ilgai ant motociklo būdavo diskomfortas, bet dabar supratau, kad tai labiau psichologinis dalykas, kai esi atsijungęs, nuo visko atsiribojęs, apsikrovęs motociklą manta, į kurią gali atsiremti, kojas dar į priekį užsimesti ir niekas nepaskausta - nei nugara, nei užpakalis“.

Vienišas vilkas ar vilkas su gauja?

Nors daugelis keliaudami svetur ieško kompanijos, kad tik nereikėtų keliauti vienam, Nerijaus požiūris apie tai išsiskiria: „Labiau praktikuoju, kad būtų kuo mažiau važiuojančių, nes kai daug žmonių važiuoja, būna daug daugiau nuomonių, nesutarimų. Geriausias atvejis - 2-3 motociklai, o dar geriau keliauti vienam. Keliaudamas vienas tu visiškai atsipalaiduoji, palieki visus savo namų darbus, palieki viską sau už nugaros, išimi viską iš savo galvos ir mėgaujiesi kelione. Tarkime, nusistatai kažkokį konkretų tikslą, kurį turi pasiekti, bet važiuodamas pamatai kažką gražaus, tu gali nusukti nuo kelio ir tą pačią sekundę gali keisti savo maršrutą prie nieko nesitaikydamas“.

Kitą kartą keliaudami išbandykite Nerijaus būdą ir tada tikrai suprasite apie ką jis kalba!

O kas toliau?

„Toliau planuose sausio mėnesį kelionė į Bavariją, į baikerių renginį „Elefantentreffen“. Tai įdomus renginys, į jį suvažiuoja motociklistai iš daugelio šalių, gyvena palapinėse, aplink sniegas, visokios rungtys. Tik dabar tos žiemos nebe tokios, kaip ankščiau. Pasakojo, kad ten tiek prisnigdavo, kad sniegas būdavo su palapinėmis lygiame aukštyje“, – atskleidė tolimesnius planus vyras. 

Ankščiau motociklų asas džiaugdavosi nuvažiuodamas penkiasdešimt ar šimtą kilometrų, sakydavo, kaip gerai prasivažiavo. O dabar jau pataupo kilometražą, taip nebelaksto. Geriau turėti vieną, bet gerą kelionę. Dar, žinoma, ir darbas neleidžia taip nuolat lakstyti, reikia taikytis ir prie jo.