Kokybės klausimų prašome nekelti ir akių nedraskyti

Visa tai gerina mūsų gyvenimo kokybę, o mus paverčia nepataisomais optimistais. Progresas vykti privalo, prašome nemurmėti, o tik pritarti tam unisonu „ mormorando“!

Šis procesas įgavo pagreitį, miestus bei miestelius apniko lyg metastazės ir neketina sustoti. Reikia ar nereikia to dviračio tako – ne jūsų reikalas. Jei pinigai tam skirti – privalome juos pasiimti, aišku?

Kokybės klausimų prašome nekelti ir akių nedraskyti. Nupiepusius ir vėliau nudžiūvusius medelius pakeisime naujais už rinkos kainą, tad problemos sprendimas visuomet yra. O dviračių takais išvagosime visas apylinkes, net ir tas, kur niekas negyvena. Gal net melioracijos griovius „įdviratinsime“. Iniciatyvumas yra svarbu. Intereso čia jokio nėra ir nebuvo, viskas daroma entuziazmu bei kova už tautos laimę.

„Nepraleisk progos išmėginti savo jėgas draugų, šeimos ir kolegų apsuptyje ekstremalaus bėgimo trasoje!“, – raginami romūs šilutiškiai. Ekstremalumai baigiasi, po jų seka banali kasdienybė.

Savaime suprantama, kad ir po to dviračius mina ne vienas, bėgioja švytintis iš laimės (nes sportas, kaip žinoma, gamina laimės hormonus).

Šyšos pakrantėmis - taip pat.

Tai puikios vietos susilieti su gamta ir pakrauti savo nusilpusias nuo nesibaigiančių stresų organizmo baterijas. Ir bėgioja visi, plevėsuodami plaukais Kiškio dauboje ir šalia esančiame parke. O kartais netgi pamato, ko nematę.

Kiek „cekinų“ buvo investuota į parko tobuliuosius takelius, svarstome tyliai? Nes vaizdeliai, švelniai tariant, gluminantys. Turintys humoro jausmą pavers tai anekdotu, cinikai ims šmaikštauti juodojo humoro stiliumi, o optimistai, nesugadintieji dvejonių, mestels frazę: „Anksčiau ten buvo baisu, o dabar sutvarkyta, tad tuo piktintis gali tik tautos priešai“. Postmoderno mylėtojai užriks: „Tai inovatyvu ir įtrauku!“. Ir pasidarys selfiuką su „fanaru“ ant kairiosios akytės.

Pabūsiu tautos priešu, bet, atleiskite, tokie „landšaftiniai“ sprendimai priimtini tik absoliutiems nenuovokoms. „Tai dar nematei, kad yra takai, vedantys tiesiai į stulpą!” (iš serijos „Būna dar blogiau, tai visai neblogas sprendimas“).

Tokias nuotraukas su idiotiškiausiomis „kliurkomis“ teko matyti tik fotografijose iš Rusijos - kaip antai „Žigulis“ su spyna ant durų, durys antrojo aukšto lygmenyje, be balkono ir be laiptų, tiesiog nepanaikintos ir išdidžiai gyvenančios savo nepriklausomą gyvenimą... Vienu metu jų pasipylė pluoštais socialiniuose tinkluose, ir visi smaginosi, kaip pasamdyti. Ir tuomet atėjo ši diena.

Esu sakiusi, kad mes labiau nei rusai, tai persmelkę mus kiaurai, tereikia menko „trumpo sujungimo“ ir visas šis turinys išsilieja visokiomis formomis. Vogti, skųsti (tai dabar vadinama pilietiškumu) ir laukti naujo, gerojo valdovo, kuris viską padarys gerai. Už mus. O mes tik grosime balalaikomis, parėkausime, būtinai pamokysime gyventi, bet niekada neprotestuosime ir nepareikalausime ataskaitos. Už nieką.

Klausimas keltinas dėl to, kad visa šita „muzika“ buvo užsakyta ir įgyvendinta už mūsų, romiųjų mokesčių mokėtojų, pinigėlius, mūsų pačių taip vadinamam labui ir gerovei.

Žiūrėkite, po kurio laiko intensyvios „nesąmonių vadybos“ imsimės, ir patikėsime, kad tai normalu. Vienas toks neigiamas vokiečių veikėjas yra pasakęs, kad ilgą laiką kartojant reikalingas tezes, jomis galiausiai patikima, priimama, kaip nediskutuotina tiesa ir aksioma. Tuomet jau jas pateikusiajam nebereikia nieko įrodinėti. Visi patiki bet kuo ir džiaugsmingai linksi galvytėmis: „Taip, didysis Ka, o taip!“.

Tu esi pats išmintingiausias, ir aš tave nuolankiai seksiu. Kad ir pragaran.

Bet prieš tai dar pasivažinėsiu Kiškių dauboje.

Nepamiršdamas apsirėdyti riterio šarvais. Maža kas...

O dabar pasidžiaukime drauge fenomenaliais sprendimais.