Agnė Vaitkienė – mama, gera pareigūnė ir superherojė

Sesė – autoritetas, atvedęs į policiją

Būdama dar maža mergaitė Agnė galvojo, kad ji bus aktorė. Eidama į Usėnų pagrindinę mokyklą, tuometinei mokinukei patiko vesti mokyklos renginius, galbūt dėl to ir pasvajodavo apie režisierės karjerą, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip ir atvedė į policiją, nors gal reikėtų sakyti: vyresnioji sesuo ten atvedė. „Sesė Šilutėje jau dirbo pareigūne, tai ėjau paskui sesę ir tuo džiaugiuosi, man patinka policijoje“, – atvirauja A. Vaitkienė.

Klaipėdoje baigiau policijos mokyklą. Tuomet Klaipėdos kolegijoje baigiau teisę ir su viešuoju administravimu išsilyginau studijas Klaipėdos universitete tam, kad turėčiau universitetinį išsilavinimą. Tuomet, kad galėčiau tapti tyrėja, buvo reikalingas bent kolegijoje gautas išsilavinimas, dabar tokie reikalavimai pareigūnams nebėra keliami.

Pareigūnės kasdienybė

„Dirbdamas policijoje turi jausti savo sritį, kurioje tu nori dirbti ir kurioje tau bus įdomu dirbti“, – pataria Agnė.

Šiuo metu pareigūnė dirba su administracinėmis medžiagomis, šioje sferoje ji atrado save: „Esu dirbusi prie ikiteisminių tyrimų, man ten nelabai patiko, galbūt dėl darbo specifikos. Aš manau, kad policijoje turi jaustis taip, kad atėjus į darbą tau patiktų pasirinktoje sferoje. Aš daug dirbau „ant kelio“, man ten taip pat patiko, nes tenka daugiau bendrauti su žmonėmis“.

Agnė policininko darbą įvardina kaip įdomų, nepastovų, kiekvieną dieną gauni kažką naujo, skirtingo, taip pat čia yra ir sunku dirbti, didelis krūvis Šilutėje, bet kaip pati moteris sako, jeigu nori, viską spėji.

Pareigūnams tenka bendrauti su įvairiausio plauko žmonėmis, tai vieša paslaptis. Jų kabinetuose apsilanko ir nusikaltėliai, ir nukentėjusieji ir visi kiti. Pripažinkime, kad pasitaiko tokių, kurie ir akis pakabinti mėgsta. O tai kaip bendrauti su jais?

„Turi bendrauti su visais mandagiai, negali nusileisti iki jų lygio, negalima „tuinti“. O jei jau taip jie daro, tai pasakai, kad aš į jus kreipiuosi mandagiai, prašau to paties ir iš jūsų, visgi mes ne draugai. Žinoma, yra buvę, kad išveda iš kantrybės, bet visur visko būna. Paprasčiausiai turi bendrauti gražiai, nes darbas, apranga tave įpareigoja. Iš kitos pusės, visi visur ir visada turėtų elgtis kultūringai, nes čia elementari kultūra“, – teigia šilutiškė.

„Šeima man visada bus pirmoje vietoje“

Agnei grįžus namo ją visada pasitinka šeima, mylintis vyras ir trys mažamečiai sūnūs. Moteris pasakoja, kad su vyru visada norėjo trijų vaikų, tikriausiai dėl to, kad patys yra iš trijų vaikų šeimos. Neįmanoma nepastebėti šypsenos moters veide kalbant apie savo artimuosius.

Šeima visada pirmumą teikia aktyviam laisvalaikiui: „Stengiamės kuo daugiau savaitgaliais nuveikti. Pirmiausia, tai pasidarome planus, ką norime nuveikti, kur nuvažiuoti ir ką pamatyti. Kas mus pažįsta, žino, kad mes nesėdime vietoje. O ir patys vaikai tampa drąsesni, daugiau pamato, nebūna tokie uždari. Su vyru norėtume ir kemperį įsigyti... Kai turi mažus vaikus, su jais turi kažką veikti, juos užimti. Grįžti iš darbo, užkandi ir vėl eini į lauką, nes nenori, kad jie prasėdėtų prie kompiuterio visą tą laiką. Mes einame, važiuojame riedučiais, dviračiais sukam ratus aplink žaidimų aikšteles, krepšinio aikšteles, visur su jais. Pastarąjį savaitgalį buvome delfinariume, Dino parke, nors jau ir begalę kartų ten buvę, bet jiems ten visada įdomu, visai kaip pirmą kartą“.

O dabar klausimas tau, skaitytojau: kada paskutinį kartą buvai kur nors išvykęs su savo artimaisiais? Laikas, praleistas su šeima, yra be galo svarbus, jis jus suartina, padeda dar labiau pažinti ir pamatyti viską iš kito kampo.

Šios istorijos herojė augina mažą berniuką ir jei ne jos mylima uošvienė, tai pareigūnė šiuo metu dirbti dar negalėtų.

„Gyvename kartu su uošviene, jai esu labai dėkinga, nes ji daug mums padeda. Jaunėliui yra metai ir penki mėnesiai, šiaip dar nebūčiau galėjus grįžti į darbą, nors jau norėjau, man čia patinka, o ir noras grįžti jau buvo, tai jei ne uošvienė, dar dabar čia nesėdėčiau“, – atvirauja Agnė.

Agnės vyras Šilutėje dirba ugniagesiu, jei jos vaikų paklaustumėte, kuri profesija jiems atrodo įdomesnė, jie net nesudvejoję atsakytų - ugniagesio. Kodėl? Ten didelės mašinos, daugiau veiksmo, o ko daugiau reikia vaikui, dar tik tyrinėjančiam pasaulį. Šilutiškė pripažįsta, kad norėtų, jog bent vienas iš vaikų pasektų tėvų pėdomis, bet galutinis sprendimas bus pačių vaikų.

O kokia esate kasdieniame gyvenime?

„Esu pozityvi, stengiuosi išlaikyti pozityvumą ir visur įžvelgti teigiamą pusę. Neverkšlensiu, neisiu ir nedejuosiu. O dirbdama stengiuosi išlaikyti šaltus nervus, nereaguoti į viską per jautriai“.

Puiki mama, gera pareigūnė, o dar ir superherojaus kostiumą apsivelka. Šilutė – miestas, pilnas unikalių, įdomių ir nuostabių žmonių, kurie piešia mūsų miesto veidą. Kiekviena iš Jūsų yra to piešinio dalis.