Liūdna ir apverktina Plaškių istorinės bažnyčios situacija

Vakarų fronte sąjungininkai su kraštų gyventojais ir paveldu elgėsi kur kas humaniškiau nei Rytuose, o jei kariai elgdavosi nederamai, už tai buvo negailestingai baudžiama arba už padarytą žalą buvo stengiamasi atlyginti. Šiuo atveju Klaipėdos kraštas ne tik nukentėjo nuo atėjūnų, bet ir toliau buvo grobstomas ir niokojamas be jokios sąžinės kruopelytės. Plaškių kaimo ir griūvančios evangelikų liuteronų bažnyčios pavyzdys įkūnija sunkiai suinteresuotos visuomenės atstatymu pataisomą tragišką tikrovę.

Plaškių evangelikų liuteronų parapija susikūrė 1695 m., jai vadovavo pirmasis kunigas Johannas Reimannas, kuris buvo kantorius iš Tilžės ir pradėjo bažnyčios statybą. Medinė bažnyčia buvo pastatyta Didžiojo maro metais, 1703-aisiais, kada dauguma Prūsų Lietuvos autochtonų išmirė. Įdomu tai, kad pasitaikius įdomioms aplinkybėms po maždaug trisdešimties metų, t. y. 1735 m. į maldos namus trenkė žaibas ir, matyt, dėl nelaimingų pastatymo metų, pastatas sudegė.

Po to buvo išmūrytas bebokštis pastatas iš akmenų ir plytų. Deja, Septynerių metų karo laikotarpiu ją apiplėšė Rusijos kariuomenė, o 1811 m. Napoleono vadovaujama Prancūzijos Didžioji armija ją dar kartą nuniokojo. Tad galiausiai XIX a. pab., t. y. 1899 m. buvo pradėta statyti naujoji istorinė raudonplytė, neoromaninė stiliaus bažnyčia su neogotikos elementais (su 50 m bokštu ir smaile). 1900 m. ji buvo pašventinta.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje paminėtina, kad statybas inicijavo pasiturinti parapija, o statybos buvo brangios. Buvo aukštas altorius su Krucifiksu, Mozės ir apaštalo Jono skulptūros, vargonai, 8 šviestuvai palubėje, talpūs kūrai. Bokšte kabėjo du varpai (18 ir 10 cnt. svorio). Yra išlikęs įdomus faktas, jog bažnyčios statyba rūpinosi ne vien kunigas ir Plaškių vietos mokyklos inspektorius Augustas Jussas, bet ir leidimą jos įšventinimui davė Tilžės apskrities statybos inspektorius Hermannas Heisse, kuriems buvo suteiktas ketvirtos klasės Raudonojo erelio ordinas. 1900 m. liepos 3 d. Vilhelmo II pasirašytu įsaku  perduoti neeilinį valstybinį apdovanojimą buvo įpareigoti Prūsijos dvasinių reikalų ministras (vok. an der Minister der geistlichen Angelegenheiten) ir Reicho vyriausybės generalinė kanceliarijaa (vok. die Ordenskazlei arba die General-Ordenskomission).

Parapijoje nuo seno vyravo lietuvininkai: 1848 m. iš 4597 parapijiečių jų užregistruota 3136.

1922 m. įkurta atskira Pagėgių bažnytinės apskrities Plaškiuose superintendanto Otto Obereignerio rezidencija.

Čia kunigavo 1695-1697 m.: Johannas Danielis Reinemannas, 1698-1704 m.: Johannas Ludovicis, 1704-1711 m.: Martinas Forstenau, 1711-1724 m.: Jakobas Satorius, 1724-1726 m.: Friedrichas Rosenbergas, 1726-1759: Wilhelmas Mertinsas, 1759-1799 m.: Georgas Fritzas, 1799-1839 m.: Gottfriedas Massalskis, 1840-1857 m.: Johannas Leopoldas Fleischmannas, 1858-1860 m.: Ludwigas Johanissonas, 1860-1867 m.: Rudolfas Hermannas Grossas, 1867-1884 m.: Abrahamas Friedrichas Otto Hitzigrathas, 1884-1887 m.: Gustavas Otto Viktoras Schulzas, 1887-1891 m.: Rudolfas Dennukatis, 1892-1911 m.: Augustas Jussas, 1911-1921 m.: Moritzas Schedukatis, 1922-1933 m.: Otto Obereigneris, 1933-1935 m.: Martinas Lokies, 1935-1943 m.: Bruno Doligkeitis, 1943-1933 m.: Hansas Kuhrke, o galiausiai nuo 1943-1944 m. II pasaulinio karo pabaigos metais čia paskutinę tarnystę atliko Martinas Kibelka.

Taigi, šios parapijos ir bažnytkaimio istorija liudija čia kadaise virusį turtingą ir įdomų Prūsų Lietuvos gyvenimą.

Kiek vilties teikia vis dar iki šiol stringantys Plaškių bažnyčios atkūrimo darbai, kurių rimtai 2017 m. ėmėsi iniciatyvą parodę susirūpinę asmenys Viktor Bergner, Gintautas Stančaitis, Roza Šikšnienė, Gintaras Šiaudinis, Danutė Bardauskienė, Aurimas Širvys, Normanas Baltrušis, Kęstutis Gediminas. Šie valdybos nariai tikėjosi stabilizuoti Plaškių bažnyčios būklę ir galiausiai atstatyti visą sakralinį pastatą savo jėgomis.

Prieš tai pastatas priklausė evangelikų bažnyčios konsistorijai, kuriai valstybė grąžino turtą 1995 m., tačiau iki pat panaudos sutarties pasirašymo ir visuomeninės Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos susikūrimo šia įstabia architektūros puošmena nesirūpino nei valstybė, nei liuteronų bažnyčia. Žinia, nėra išlikusios Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos.

Sukurta Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija sutvarkė ir išvalė bažnyčios vidų, 2018 m. buvo uždengta laikina stogo danga, kuri šiuo metu sparčiai yra. Taip pat buvo naujai uždengtas Plaškių bažnyčios presbiterijos stogas naujomis identiškomis čerpėmis. Taigi ši bendrija yra nuveikusi išties nemažai, o daugiausiai paramos gauta iš Vokietijoje gyvenančių išeivių, kurių seneliai ir protėviai gyveno Klaipėdos krašte.

Susidūrus su tam tikrais sunkumais Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos veikla sulėtėjo, o kai kurie bendrijos nariai išsiskirstė dėl požiūrių išsiskyrimo. Taip pat valdybos nariai pradėjo abejoti šio sakralinio pastato atkūrimo sėkme. Be to, atkūrimo padėtį dar labiau komplikavo COVID-19 pandemija, po jos prasidėjusio karo Ukrainoje sukeltos pasekmės Lietuvoje, kas dar labiau pakenkė visuomeninės bendrijos veiklai. Išaiškėja nepatogūs faktai, kad Pagėgių savivaldybė pradėjo ignoruoti Plaškių atstatymo bendrijos prašymus įtraukti į ES sanglaudos fondus dėl paramos pastato tvarkymui. Deja, aplinkui veikiančios stambiosios įmonės arba sėkmingai veikiantys verslai taip pat nėra geranoriškai nusiteikę remti šią garbingą kultūros paveldo išsaugojimo misiją. Tuo metu Vakaruose pirmuoju smuiku griežia būtent verslas, kuriam rūpi istorinės atminties, kultūros, tradicijų, paveldo išlaikymas ir išsaugojimas.

Astigmatinis pasyvios visuomenės ir valdžios požiūris ardo darnią, inovatyvią ir klestinčią valstybę iš vidaus, kurioje kaip tik išlikęs nekilnojamasis kultūros paveldas turi būti išsaugotas bekompromisiu keliu. Išties apmaudu, kad net kultūros paveldu paskelbti objektai yra išsaugomi dar sudėtingiau, nes šiuo atveju Plaškių bažnyčios atkūrimo sąmata išaugtų keleriopai daugiau, o valstybės parama bendruomenei atsirūgsta aštriu ditirambu, nes remiama tik dalis tvarkybos darbų, juolab bendrijos fonde yra sukauptos absoliučiai nepakankamos sumos pastato atkūrimui. Bet kokiu atveju, paveldosaugos sistema yra orientuota į paveldotvarka užsiimančių įmonių išlaikymą ir tarpusavio konkurencijos didinimą, bet ne į nykstančio nekilnojamo kultūros paveldo atgaivinimą, kai objekto savininkas neturi jokių materialinių išteklių. Nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos III skirsnio 42 straipsnį valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

Paradoksas, bet savivaldybė ir valstybė šiandien bando nusikratyti atsakomybės nuo Plaškių bažnyčios atkūrimo ir visapusiško prisidėjimo prie šviesių piliečių garbingos iniciatyvos.

Kaip buvo minėta, kad Plaškiuose nebėra evangelikų liuteronų parapijos, o kaime gyvena vos arti šimto žmonių. Iki II pasaulinio karo ši bažnyčia aptarnavo beveik 4 000 parapijiečių ir nedideliame miestelyje gyveno apie 500 žmonių. Apylinkėse daugelis kaimų išnyko, taip pat bažnytkaimis liko ant išnykimo ribos. Kalbant apie šios bažnyčios išsaugojimo poreikį Plikių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Liudvikas Fetingis organizuotoje Plaškių kapinių šventėje 2022-08-21 netiesiogiai minėjo, kad, kai ir šio kaimo nebeliks, liks tik vienas Prūsų Lietuvos paminklas – bažnyčia, kuri atmins čia gyvenusius senuosius gyventojus.

Todėl mūsų visuomenės tikslas yra pasirūpinti savo ateities įamžinimu, o ne mąstyti vien siaurąja prasme paviršutiniškai, kad tokie sakraliniai pastatai turi tarnauti tik religinėms apeigoms.

Kaip tik steigiamajame Plaškių atkūrimo bažnyčios atkūrimo susirinkime buvo svarstyta, kad pastatas atliktų svarbią kultūrinę funkciją, o čia būtų įkurta interaktyvi ekspozicija apie Vilko vaikus ir Rytų Prūsijos tragišką likimą po Antrojo pasaulinio karo bei bažnyčių griovimus sovietmečiu visame Prūsų Lietuvos regione.

Taip pat vykusiame Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susitikime po kapinių šventės buvo užsiminta, kad būtų puikios galimybės plėtoti įvairius muzikinius renginius, kasmet po kelis kartus būtų organizuojamos pamaldos. Žinoma, buvo išreikšta bendra susirinkusiųjų pozicija, kad būtų kuo greičiau imtasi Plaškių bažnyčios naujo stogo statybos arba bent jau kapitalinio remonto, o Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkės Renatos Čėsnienės teigimu, per talką prieš kapinių šventę buvo pradėję kristi balkiai ant žemės, o interjero tinkas dėl labai svyruojančio oro drėgnumo pradėjo sparčiai trupėti.

Vis dėl to kapinių šventės metu kunigo Liudviko Fetingio vadovaujamo mergaičių choro garsai buvo nepakartojami dėl puikios bažnyčios akustikos, nepaisant, kad joje nėra langų ir pradėjęs byrėti stogas ar kitaip užsandarintas maldos namų vidus nuo išorės.

Per pastaruosius trejus metus Plaškių bažnyčios būklė yra pastebimai pablogėjusi, todėl galimas dalykas, jei nebus imtasi greitų žingsnių, pastatas jau skaičiuoja paskutines dienas. Deja, jau beveik keturis metus nėra rengiamas joks Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos valdybos surinkimas.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai buvo patikinti vienos atkūrimo bendrijos atstovės Ritos Bergner, kad artimiausiu metu būtų kuo greičiau organizuojamas susirinkimas ir būtų paspartinti tvarkymo darbai, o lietuvininkai pažadėjo atvykti į atkūrimo bendruomenės susirinkimą.

Aplink bažnyčią yra išlikusios Plaškių senosios kapinaitės, kurių dalis yra važiuojamo kelio dalyje. Visos kapinės iki karo buvo apjuostos mūrine tvora. Meninių vertybių restauratorius Dionyzas Varkalis, organizuodavęs Kultūros fondo išvykas po Mažąją Lietuvą, pastebėjo 1989 m. apverktinos būklės kapines Plaškiuose šalia bažnyčios, kurios buvo užverstos šiukšlėmis ir vamzdynais, o dalis kryžių atsidūrė po jais.

Plaškių bažnyčioje veikė Vilkyškių pieninės supirkimo punktas ir pieno suvežėjų stotis. Tos kapinės, žinoma, yra išlikusios, tačiau dalis kryžių yra išvogta metalo vagių ir suniokotos. Kapinės yra aptvarkytos, tačiau tvorelėms ir kryžiams reikia nuolatinės priežiūros, kaip tik pernai kunigas Liudvikas Fetingis perdažė kryžius talkos metu. Kapinėse aplinką prižiūri Plaškių seniūnija.

Dalis kelio, kuris suka į Plaškius iš Šilutė-Pagėgiai trasos, yra autentiška grįsto akmeninio grindinio dalis, vedanti iki pat bažnyčios ir kapinių. Neabejotinai šio kelio išsaugojimu privalo rūpintis valstybė, o vertingoji dalis turi būti saugoma ir sutvarkyta.

Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia taip pat mena karo žaizdas, dalis bokšto apatinėje dalyje yra pažeista sviedinių, taip pat viršutinėje varpinės dalyje sąrėmos yra sunykusios, todėl yra paremta medinėmis konstrukcijomis. Pats bokštas yra neišlikęs, o smailė buvo įspūdingo aukščio, deja, susprogdinta.

Pažeista ir pradėjusi irti bažnyčios presbiterijos kontraforsų apatinė dalis ir pamatai. Stogas ir visa konstrukcijų dalis, kaip minėta, yra beveik visai išpuvusi ir vos laikosi. Bažnyčia neturi visai jokių langų, šiaurinėje pastato dalyje arkiniai langai yra užmūryti. Autentiška interjero dalis yra išlikusi fragmentiškai, taip pat smarkiai paveikta išorinių cheminių ir fizikinių reiškinių.

Liūdna ir apverktina Plaškių istorinės bažnyčios padėtis reikalauja skubių ir apgalvotų atkūrimo bendrijos, greta bažnyčios esančių kaimo bendruomenių, savivaldybės, centrinės valdžios veiksmų, o vilkinamas atkūrimo laikas, deja, nepasitarnauja garbingai kultūros paveldo išsaugojimo misijai.

Be jokios abejonės, tai turi rūpėti visiems, nes visas Klaipėdos kraštas kaip Lietuvos dalis yra nukentėjusi nuo sovietmečio, o savitumą ir
patrauklumą kuria būtent išlikęs architektūrinis palikimas, kuris išties čia yra skurdus, nes nemaža dalis bažnyčių vis dar yra paversta sandėliais arba sulygintos su žeme.

Apskritai, jeigu valstybė mąsto apie ilgalaikę tvarią kultūros paveldo išsaugojimo misiją, tad jai Plaškių bažnyčios atstatymas neturėtų sukelti didesnių problemų. Šiuo metu Klaipėdos krašto lygumose yra daugybė išnykusių gyvenviečių be bažnyčių, o jei ir Plaškių kaime būtų išsaugota bažnyčia, šio kaimo buvimo faktą primins būtent ši senoji Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia ir jos į dangų stiebianti aukštoji smailė!