Sukrečianti gyvenimo negandų užgrūdintos moters istorija

- Išgirdus Jūsų istoriją, pagalvojau, jog reta moteris išdrįstų viešai papasakoti, ką jai teko išgyventi. Iš ko semiatės drąsos ?

- Man nėra ko slėpti. Žmonės mėgsta pakalbėti apie kitus už nugaros, tai tegul jau geriau man sako į akis. Žinoma, išgirsti žmonių nuomonę tiesiai iš jų lūpų visada skaudžiau, bet taip formuojasi šarvai ir vidinė stiprybė. Noriu pasidalinti savo istorija, kad kitos moterys, atsidūrusios mano situacijoje, žinotų , jog visada yra išeitis.

- Už pečių trys santuokos, trys vaikai. Kokios visų trijų skyrybų priežastys?

- Vienareikšmiškai - alkoholis. Mano visi trys vyrai gėrė ir kėlė prieš mane ranką. Ypatingai trečiasis vyras. Jeigu nebūčiau išėjus nuo jo, dabar čia nesėdėčiau. Buvo atvejų, kai maniau, jog mirsiu. Pamenu, kai gulėjau sumušta ant grindų, o trečiasis vyras girtas virš manęs laikė fotelį ir norėjo užmesti, ačiū Dievui, paskutinę sekundę sustojo. Antras atvejis, kai jis mane smaugė. Išgelbėjo tik tai, jog jis mane smaugė stovinčią ir aš praradus sąmonę apalpau. Jeigu būtų smaugęs gulinčią, tikrai nebūtų apskaičiavęs jėgų ir būtų pasmaugęs.

- Siaubas! Kas gi Jus vertė gyventi su tokiu monstru? Ne kartą teko girdėti, jog moterys, patiriančios smurtą šeimoje, nesiskiria dėl vaikų...

- Ne, aš tiesiog jį labai mylėjau ir norėjau su juo gyventi. Kad ir kaip buvo skaudu, bet atleisdavau viską...

- Tuomet kas gi tapo tas paskutinis lašas Jūsų kantrybės taurėje?

- Praėjus metams po santuokos, vyras mane paliko dėl kitos moters. Tačiau po mėnesio sugrįžo. Visą išsiskyrimo laiką man buvo be galo skaudu, širdis plyšo iš skausmo, bet aš buvau labai laiminga, jog manęs niekas nemušė. Vaikai nematė „sudaužytos“ mamos, niekas ant manęs nerėkė, galėjau eiti miegoti ir keltis kada noriu. Nors po mėnesio vyrui atleidau ir vėl pradėjome gyventi kartu, gimė dukrytė, bet smurtas nesiliovė, o tik stiprėjo. O tas nuostabus jausmas būti nemušamai ir nežeminamai mane neapleido, supratau, jog tai liepto galas ir aš noriu gyventi taip, kaip gyvenau be jo tą mėnesį, ir jaustis pilnaverčiu žmogumi. 

- Tokiais momentais labai svarbu turėti žmones šalia, kurie palaikytų. Ar turėjote artimųjų, kurie padėjo?

- Aš be galo dėkinga savo mamai. Ji visuomet buvo šalia. Ji viską darė, kad išgelbėtų mane. Pusmetį berniukai gyveno su mano mama, o mažoji - su manimi. Sūnūs be galo išgyveno dėl to. Atsimenu, kai ėjau gatve su dukryte ir pamačiau vieną iš savo sūnų, einantį su draugu iš mokyklos. Jis tik pasisveikino ir praėjo pro šalį. Tada buvo neapsakomai skaudu. Susirgau depresija. Esu labai dėkinga psichiatrei, pas kurią lankiausi. Ji pasakė man, jog negaliu eiti paraleliai dviem keliais - meile smurtaujančiam vyrui ir meile savo vaikams. Ir aš apsisprendžiau galutinai pasirinkti savo vaikus bei savo gerovę. Kai išbridau iš to baisaus liūno, pasakiau savo mamai ačiū už tai, kad niekada nenuleido rankų ir kovojo dėl manęs.

- Ir taip prasidėjo Jūsų kelias į laimingą gyvenimą?

- Iš vienos pusės jis nebuvo lengvas, su vaikais išsikrausčiau pas mamą, dirbau kelis darbus vienu metu, bet iš kitos pusės – buvau labai laiminga, kad manęs niekas nemuša, gyvenu su vaikais. Juos išleidžiu į mokyklą, einu į darbą, pasitinku juos grįžusius, matau laimingą mamą, kuri taip stengėsi dėl manęs. Ta laimė ir ramybė bei artimųjų džiaugsmas buvo mano didžiausia motyvacija judėti į priekį ir atstojo visus fizinius sunkumus.

- Papasakokite, kaip suradote savo dabartinį darbą.

- Išsiskyrus pradėjau dirbti prekyboje ir per ilgą laiką pajutau stuburo skausmus nuo sunkių prekių kilnojimo. Tuomet supratau, jog reikia kažką keisti. Visai atsitiktinai per bendrą pažįstamą susipažinau su savo dabartiniu darbdaviu ir pradėjau dirbti vienoje kompanijoje. Tai darbas, atitinkantis mano charakterį, – uždarbis priklauso nuo manęs pačios, galiu pati pasiskirstyti darbo krūvį, skirti laiko savo vaikams ir mamai.  Turiu pilną laisvę, nuolat tobulėju ir mokausi. Man praėjo depresija, dingo ilgą laiką kankinę galvos skausmai. Esu be galo laiminga.

- Ingrida, ar yra Jūsų gyvenime artimas draugas, su kuriuo gal planuotumėte susieti ateitį?

- Ne, nėra. Ar aš ko nors bijau? Tikrai ne. Tiesiog tikiu likimu. Kas bus lemta, tas ir bus. Esu laiminga moteris, vaikai užauginti, turiu puikų darbą ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu.

- Ar esate sau atsakiusi į klausimą, kokias asmens savybes niekada netoleruosite ir iš karto nutrauktumėte bendravimą?

- Jeigu pamatyčiau, jog meluoja. O tai aš labai greitai pastebiu. Jeigu žmogus bando tave apgauti paprastose situacijose, reiškia jis meluos visur kitur. Ir, be abejo, alkoholis. Aš net į jokias kalbas nesivelčiau su geriančiu žmogumi. Alkoholikus matau iš pirmo žvilgsnio.

- Praėjusi tokį sunkų kelią ką Jūs galėtumėte patarti moterims, atsidūrusioms Jūsų situacijoje?

- Negalima kentėti. Reikia suprasti, jog vyras yra svetimas, o vaikai visada bus jūsų. Niekas niekada neatstos jums vaikų ir niekas nesugražins jums sveikatos. Gyvendamos su smurtaujančiu vyru jūs rizikuojate prarasti gyvybę ir palikti savo vaikus našlaičiais. Atsimenu, kai trečiasis vyras, bandydamas atkalbėti mane nuo skyrybų, sakė, jog mes dar ne viską išbandėme (norėdami išsaugoti savo santuoką). O aš jam atšoviau, jog taip, mes ne viską išbandėme – aš dar ne lavonas ir ne invalidė. Visų moterų, kenčiančių ir gyvenančių su smurtaujančiu vyru ateitis - arba mirtis, arba neįgalumas. Moterys dažnai sako, jog gyvena dėl vaikų. Nesąmonė! Jos gyvena dėl vyro. Nemeluokite sau. Jeigu jos gyventų dėl vaikų, jos išsiskirtų po pirmo smurto protrūkio. Juk aš suprantu, jog mano vaikų psichinė sveikata pažeista ir dėl to aš kalta, nes per ilgai laukiau ir nesiskyriau.

- Grįžkime prie mūsų pokalbio pradžios, juk vis tiek atsiras moterų, kurios gėdinasi pasipasakoti ne tik viešai, bet ir savo artimiesiems.

- Niekada nereikia gėdintis. Moteris niekada nekalta, jeigu prieš ją pakeliama ranka. Tai smurtautojas turi gėdintis. Visada reikia ieškoti išeities, neužsisklęsti savyje, kalbėti. Jeigu moteris nepasikeis, nepasikeis ir jos gyvenimas. Nieko nereikia bijoti. Ir nereikia nusivilti vyrais, aš pastebiu daug nuostabių vyrų ir džiaugiuosi jais bei didžiuojuosi.