Prailginus vieną darbo dieną, pasikeitė rezultatai

„Svečiai, aplankę Šilutę, lieka nustebinti jos grožiu ir išskirtinumu, nes čia vokiška istorija diktuoja visai kitą materialinę kultūrą, visai kitą architektūrą. Šilutė stebina ne tik miesto grožiu, bet ir gamta bei vandens gausa“, – pastebi Šilutės turizmo informacijos centro direktorė Agnė Abramovičienė.

Pradėjo su optimizmu

2022-ieji kupini viskuo - nuo pabaigos neturinčios pandemijos iki netoli Lietuvos prasidėjusio Ukrainos karo. Nenuostabu, kad europiečiai yra įbauginti ir vengia kelionių svetur, tačiau kaip yra iš tiesų? Kokia vasara buvo Šilutės turizmo centre?

„Pradėjome su optimizmu turizmo sezone. Tikėjomės, kad pandemija baigėsi, ribojimų nėra, jog bus laisvai galima keliauti ir kad tai padarys teigiamą poveikį turizmui, tačiau pamatėme, kad lietuviai, vietiniai turistai, išsiilgę užsienio kelionių ir mieliau rinkosi keliauti ten. Taip pat prasidėjo karas, irgi pamatėme, kad tai padarė labai didelį poveikį turizmui. Užsienio turistai labai dažnai baiminasi atvažiuoti, dėl to jų turėjome labai mažai šiais metais. Be to, kam yra labai jautrus turizmas – tai orams. Visi norime keliauti, kai yra gražūs orai, o matėme, kad šią vasarą jie buvo labai nepastovūs, tai labai šalta, tai labai šilta. Net tada, kai buvo labai šilta, Lietuvos piliečiai labiau rinkdavosi išskristi į Turkiją, Kretą ar kitus šiltus kraštus. Tai šiuos metus vertiname dvejopai. Mes, kaip turizmo centras, džiaugiamės savo įstaigos rezultatais, bet Šilutės krašte tikėjomės džiugesnių rezultatų“, – dalinasi turizmo centro direktorė.

Jei palygintumėte šių metų gegužės, birželio ir liepos mėnesio ataskaitas su praėjusiais metais, tai turizmo centre šiemet buvo aptarnauta daugiau žmonių nei praėjusiais metais. Tam įtakos turėjo turizmo centro priimtas sprendimas pailginti savaitės darbo laiką viena diena.

„Šiais metais mes turizmo sezono metu dirbome visas septynias dienas per savaitę. Ankstesniais metais nebuvo dirbama sekmadieniais. Tai ta viena diena per savaitę, ir tai yra savaitgalio diena, mums padidino lankytojų skaičių“, – pastebi Agnė.

Keliauja dažniausiai savaitgalį

O kas pastūmėjo priimti tokį sprendimą?

„Mes esame turizmo informacijos centras ir žmonės atostogauja vasarą, jie keliauja visomis dienomis, bet vis dėlto dar dažnai pasitaikančios yra savaitgalio kelionės. Kada žmonės ilsisi? Tada, kada nedirba. Jie keliauja dažniau savaitgalį, tai bent jau tuos tris mėnesius mes paeksperimentavome ir pažiūrėjome, kad turime būti prieinami lankytojui savaitgalį, nes tada žmogus ir keliauja. Matosi, kad tai pasiteisino. Nors atrodo, kad to bendro turizmo nebuvo labai aukštų rezultatų, bet mūsų įstaigoje didesnis prieinamumas leido aptarnauti daugiau  keliaujančių žmonių“, – teigia A. Abramovičienė.

Daugiausia atvažiuoja dėl gamtos

Ar kada nors pasikvietę draugus ar taip pažįstamus į Šilutę pagalvota, o ką dabar reikės Jiems parodyti, kuo sudominti? 

Šilutės turizmo informacinis centras turi atsakymą: „Mieste visada rekomenduojame aplankyti patį dvarą, muziejų, kuriame įsikūręs ir mūsų turizmo centras. Smagu, kad muziejus kiekvienais metais turi kokią nors įdomią parodą, šiais metais – vaškinių figūrų parodą ir tikrai matome labai didelį turistų susidomėjimą šia paroda. Taip pat siūlome pasivaikščioti po patį miestą, po senamiestį, pajausti tą vokiškos istorijos alsavimą, nes Šilutė labai gerai išlikęs miestas, praktiškai nepaliestas Antrojo pasaulinio karo. Būtinai rekomenduojame pažiūrėti Šilutės sekretus. Žmonės tikrai domisi jais, yra nemačiusių ir negirdėjusių apie sekretus, arba kiti girdėję, bet nematę. Smagu, kad Šilutėje turime įdomių meninių elementų, tokių kaip Šilutės siena. Šiais metais ir katinukai nutūpę į upę, taip pat dvaro parke yra sukurta meninių elementų, o tai žmonės mėgsta. Pavieniai turistai mėgsta pasivaikščioti, pažiūrėti, fotografuoti. Tai būtų pagrindiniai elementai Šilutės mieste, o rajone turime gamtą. Daugiausia žmonės atvažiuoja dėl gamtos, tai ir Ventės ragas, ir Kintai, ir Rusnės sala, ir  Nemuno delta‘.

Rekomenduoja ir į Žemaitijos pusę važiuoti. Pasak pašnekovės, Švėkšnos miestelis labai gražus ir kiti Žemaitijos pusėje miesteliai, bet vis dėlto matoma tą dominuojantį interesą, jog daugiausia žmonės į Šilutės kraštą atvažiuoja dėl gamtos, dėl vandens, dėl to pamario krašto.

Kartą iš Paryžiaus grįžusio žmogaus paklausiau, ar jis norėtų ten gyventi, jo atsakymas mane nustebino. Jis atsakė, kad nenorėtų, nes tada miestas prarastų savo žavesį, viskas taptų įprasta ir nebestebintų, kaip daro dabar. Atsakymas trumpas, bet labai aiškus. Lygiai taip pat, kaip ir mes, šilutiškiai, kartais pamirštame, kokiame nuostabiame ir istorijos pilname mieste gyvename.

Agnė kartu su kolegomis juokauja, kad dažniausias klausimas, kurio jie sulaukia turizmo centre, ką čia pamatyti? Tai yra klausimas į kurį jie ir stengiasi atsakyti. „Vieni žmonės būna labai pasiruošę kelionėms, kiti nebūna. Mes pasiūlome ką pamatyti, žmogus gali tiesiog nieko nežinoti apie Šilutės kraštą, ateiti čia ir mes patarsime jam, kur nuvykti, kur sudalyvauti, kokie renginiai vyksta, kokios parodos, gal kokį laivą išsinuomoti, gal gidą užsisakyti, kur pavalgyti, kur išmiegoti, viską apie tai galime papasakoti. Svarbu nepamiršti, kad žmonės ne tik ateina, žmonės ir skambina, žmonės siunčia užklausas elektroniniu paštu ir jie gali gauti lygiai tokią pačią informaciją. Tiesą pasakius, kartais telefoninės konsultacijos gali trukti ilgiau negu gyvos. Dar mes turime leidinius, kurie pristato Šilutės kraštą ir veiklas, ką čia galima nuveikti, ir paslaugas, kurios teikiamos. Taip pat mes galime  sudaryti visą turizmo paketą. Tai gali būti dviejų, trijų, penkių ar savaitės trukmės paketas su transportu, apgyvendinimu, maitinimu, pramogomis, renginių erdve, jei tokios reikia, žodžiu, viską, ko reikia žmogui. Tokių paketų kaina priklauso nuo to, ką žmonės užsisako, kokia trukmė ir kokių paslaugų jie nori. Kaina gali svyruoti nuo kelių šimtų iki dešimties tūkstančių, jei tai yra didelė grupė ir ilga trukmė su daug paslaugų“, – pasakoja A. Abramovičienė.

Tikriausiai ne kartą daugeliui vietos gyventojų yra tekę matyti Šilutę tyrinėjančius turistus. Turizmo centro direktorė teigia, kad į jų centrą dažniau kreipiasi brandaus amžiaus žmonės, norintys užsisakyti turizmo paketus. Dažnai tai būna įvairūs darbo ar organizacijų kolektyvai, o jaunimas, jos nuomone, labiau mėgsta patys susiorganizuoti kelionę, susidėlioti lankytinų objektų sąrašą.

Centro duomenimis, turistai į Šilutę atplūsta iš įvairių Lietuvos kampelių, dažnai tai būna vilniečiai ar kauniečiai, bet nepamirškime to, kad vien Vilniuje gyvena apie pusę milijono žmonių, tai nėra netikėta juos sutikti ir čia. O jei kalbame apie grupines ekskursijas, tai dažniausiai turistai atvyksta iš centrinės Lietuvos - Raseinių, Kėdainių - ir šiaurės Lietuvos - Mažeikių, Naujosios Akmenės. Aišku, tai nereiškia, kad neatvyksta iš kitur, bet iš šitų miestų bei rajonų matome didesnį srautą.

“Šilutės kraštas, kaip ir visa mažoji Lietuva, iki pat 1923 m. priklausė Vokietijai. Iki pandemijos vokiečių čia būdavo daug, tiesą pasakius, tai būdavo dominuojanti grupė užsienio turistų. Dabar sunku ką ir be pasakyti, nes dėl pandemijos ir karo sulaukiame tikrai nedaug užsienio turistų. Mes dabar juos matome tik pavienius, yra tarp jų ir vokiečių, bet šiuo metu sunku kažką tai išskirti, kai tai yra tik pavieniai žmonės, atvirauja Agnė.

Taip, karas tikrai daro didelę įtaką keliautojams, visi norime jaustis saugiai, dėl to nėra keista, kad turizmas dėl to šiek tiek kenčia. Reikia tikėtis, kad greitu metu situacija pasikeis ir galėsime matyti daugiau užsieniečių, tyrinėjančių Šilutės kraštą.

Kiekvienas darbas turi savų aspektų, kurie stebina, džiugina, o gal ir liūdina. Tokį aspektą turi ir darbas turizmo centre. Su šypsena veide turizmo centro direktorė A. Abramovičienė pasakoja: „Šitame darbe gali sulaukti pačių netikėčiausių klausimų, mes esame informacinis centras, tai mūsų gali paklausti bet ko. Yra buvę tokių lankytojų, kurie paskambina ir klausia, ar jau parskrido pakankamai paukščių, ar jau parskrido paukščiai, ar jau galima atvykti žiūrėti. Kažkada žmonės teiravosi, ar turime krioklių, kažką girdėjo, gal kažką supainiojo, nors buvo įsitikinę, kad pas mus jų yra. Arba atvažiavo ir ieškojo bažnyčios, kur vyko apsireiškimas, nežinojo nei pavadinimo, nei vietovės. Tada mes bandėme ieškoti, kur ta bažnyčia galėtų būti, kur tas apsireiškimas galėjo vykti. Tokių įdomių, nestandartinių klausimų sulaukiame ir turime būti pasiruošę toms visoms situacijoms ir pagelbėti lankytojui“.

Pokalbio pabaigoje paklausiau Agnės, o kokius tris dalykus ji pati rekomenduotų pamatyti svečiui, užsukančiam į Šilutės miestą. Ji net nesudvejojusi juos išvardino: dvaras ir jo parkas, pasivaikščioti Lietuvininkų gatve bei patyrinėti Šilutės sekretus.