Ligonių kankinimas Šilutės ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje?

Gydytoja nepatenkinta

Vytautė (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) rugsėjo 11-osios rytą vos kilo iš lovos, mat jautė didelius skausmus. Ji viešai pasidalino mintimis apie tai, ką teko išgyventi tuomet, kai nuvyko į Šilutės ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių.

„Skauda nugaros apačią, nepriminu kojos, negaliu lankstyti kaklo. Neramu, už pusdienio turiu sėsti į mašiną ir keliauti į Vilnių, todėl nematau kito kelio, kaip tik nuvykti į ligoninės priimamąjį prašyti pagalbos. Kadangi pačiai vairuoti sudėtinga, mane lydėjo mama. Tik atvykusios sulaukėme 10 min. moralo apie tai, kaip nieko nežinome, esame neatsakingos, pamiršome pasiimti apsauginę veido kaukę… Taip, suprantu, ji privaloma, tačiau beskubant į ligoninę tikrai ją pamiršome. Paprašėme kaukių iš personalo, pasisiūlėme susimokėti, kad tik viskas vyktų greičiau, tačiau vis dar klausėmės personalo bambėjimo. Nepamirškime fakto, kad aš atvykau į priimamąjį, kur turi būti kuo greičiau suteikta pagalba, o mes gaištame laiką aiškindamiesi santykius. Gerai, jau kažkaip pavyko mums įrodyti savo kaltę dėl kaukių, dabar metas spręsti sveikatos problemas. Papasakojau, kas nutiko, sako - gerai, jums - prie 105 kabineto, sėdėkite, palaukite, ateis gydytoja. Laukiam. Pasirodė nepatenkinta gydytoja (nors, jei atvirai, vis dar nežinau, ar ten buvo gydytoja, labiau eilinė moteris, vilkinti džemperį), kad atvykau su palyda ir liepė mamai palikti patalpas. Na gerai, tokia tvarka, paisome taisyklių. Pagaliau mane apžiūrėjo, apklausė, ar turiu papildomų ligų, šiek tiek papasakojau. Pastatė lašinę, kokius vaistus lašino, neinformavo, aš tik spėjau, kad vaistai gal nuo skausmo, bet patvirtinti negaliu. Kol lašėjo lašinė, buvau viena palatoje ir laukiau, kol kas nors ateis. Užėjo moteris su džemperiu, uždavė porą klausimų dėl mano vartojamų vaistų ir išėjo. Lašinei einant į pabaigą įėjo slaugytoja, nukreipusi mane keliauti į rentgeną. Grįždama iš rentgeno pamačiau visą priimamojo komandėlę, sėdinčią, šnekančią, linksmai diskutuojančią. Atsisėdau su kateteriu rankoje anksčiau buvusioje palatoje ir kažko laukiau. Ko laukiau, nežinojau, bet, kaip žmogui suprantama, tai kažkokio atsakymo iš rentgeno, apžiūros, paaiškinimo, kas man atsitiko. Besėdėdama išgirdau, kaip mano minėta gydytoja atsisveikino su personalu, nes jai baigėsi budėjimas. Pagalvojau, gerai, o tai man čia ką dabar daryti? Pralaukus 10-15 min. atsitiktinai pro šalį ėjo nematyta slaugytoja, kuri pastebėjo mane ir užsuko, o tada man pasakė: „Na, tai viskas aišku, ane, keliauji namo“. Ištariau, kas aišku? „Tai tau gydytoja pasakė viską“, - paaiškino slaugytoja. Na, žinokit, ji pas mane nebuvo net atėjus po rentgeno. Tada slaugytoja sutrikusi išėjo kažką pakviesti. Atėjo dar viena, nauja, nematyta moteris (sakau moteris, nes nenutuokiu kas ji, nei chalato, nei korteles, nei prisistatymo). Pasakė, jog tai viskas, gali keliauti namo. Aš klausiau, o tai kas man? Kaip gydytis, kas toliau? O ji man: „Na, tai su tavo ligomis taip jau yra“. Pala, pala, kas yra?. Man jau pradėjo imti juokas. Nesulaukiau jokio atsakymo. Ne tik dėl ligos, diagnozės, bet ir tolesnio gydymo. Bandžiau pati diagnozuoti negalavimą ir klausiau, gal tai susiję su mano lėtine liga, o gavau atsakymą: „Gal taip, o gal ir ne“. Ties čia aš pradėjau juoktis ir supratau, kad pagalbos nesulauksiu. Po mano papildomų klausimų pasiūlė pagerti nuo skausmo kokių nors vaistų. Prisiminiau, kad aš vis dar su kateteriu rankoje, o mane realiai jau išleidinėja namo. Paklausiau, ar išims kateterį, prisiminė – ai, jo, tuoj. Ištraukė kateterį, tikėjausi, kad dar ką užklijuos, kad nekraujuotų, bet nesulaukiau, tai apsitarnavau pati. O po poros minučių sugrįžo ta pati moteris supratusi, kad esu nepatenkinta ir pradėjo teisintis: „Na, mes tavęs gal neįspėjome, bet čia tik priėmimas, mes nieko negalime padaryti”. Tad, kaip atėjau su skausmu ir nežinomybe, kas man yra ir kaip gydytis, taip ir išėjau su tuo pačiu skausmu ir nežinomybe, tik dabar dar ir su nusivylimu.

O dabar Jums duodu atsakymą į teiginį „Mes tik priėmimas, nieko negalime padaryti“. GALITE ir galite labai daug. Užtenka tik malonaus bendravimo, normalaus požiūrio į žmogų ir geresnės komunikacijos. Nė vienas sergantis žmogus nepasirinkome sirgti. Kovojame ne tik fiziškai su sunkiausiais skausmais, bet ir kasdien psichologiškai, o atvykę į ligoninę, kuri realiai yra vienintelė vieta mums galinti padėti, jaučiamės kalti dėl to, kad sergame.

Čia kalba eina apie VšĮ Šilutės ligoninė Priėmimo skyrių. Grįžusi namo, apsilankiau jų Facebook profilyje, permečiau akimis reviews, na, ir prasti reikalai. Tuomet pažiūrėjau paskutinį postą, kur yra didžiuojamasi atsinaujinusiu Priėmimo skyriumi, valio! Tačiau akys nukrypo prie komentarų, kurie yra vien tik apie tai, kaip reikia pakeisti ne tik ligoninės sienas, bet ir personalą. Tai gal skubėkime keisti, nes gražų Priimamojo skyriaus interjerą labai gadina personalo nekompetencija, neprofesionalumas ir žmogiškumo stoka“, - išdėstė viešame laiške jauna mergina.

Net nepaaiškino, kokius vaistus suleido

Tą pačią dieną itin nemažai nervų išliejo ir kiti šilutiškiai. Inga (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) į minėtą skyrių nuvežė prastai besijaučiantį savo brolį, kuris jautė skausmą ir spaudimą krūtinės srityje. Jis jau buvo lankęsis pas šeimos gydytoją, tačiau po vizito jam negerėjo, o tik prastėjo.

Nuvyko pas medikus apie 16 val. 40 min.

„Nuvykus ir paaiškinus situaciją, seselė paprašė kentėti ir nuėjo pakviesti gydytojos, kuri atėjo greitai.

Paaiškinome, kas yra, medikė pasakė kreiptis į šeimos gydytoją. Ir tą padarė pakeltu balso tonu. Tada nebeiškentusi ir aš balsą pakėlusi atsakiau: „Jei žmogui nepraeina. Juk būtume neatvykę, jei būtų praėję“. Netrukus užpildė dokumentus ir pasakė: „Galėsite laukti mažiausiai dvi valandas“. Nuėjome į kitą patalpą. Padarė širdies kardiogramą. Sėdėjome. Laukėme. Niekas net nepriėjo. Prabėgo dvi valandos. Paskui praėjo ir dvi su puse valandos. Atsistojau ir išėjau į koridorių. Po kurio laiko išėjo gydytoja. Jos ir paklausiau, ar nepamiršo šio žmogaus. Tada ji pakeltu tonu pradėjo šaukti: „Kiek turiu pacientų, pažiūrėkite. Čia jums ne „Maxima“. Tada atsakiau, kad ir ne „Lidl‘as“.  Pasakiau, jog taip negalima ir kad apie tai paviešinsiu. O medikė atrėžė: „Galite dabar sėsti ir viešinti“. Liepė išeiti. Išėjau. Brolio laukėme automobilyje. Jis grįžo apie 9 val. 30 min. Nesuprantu, atrodo į greitąją skubama tada, kada tikrai negerai. O čia. Ko gero veterinarinėje geriau aptarnauja. Ten nesvarbu, kokiu paros metu reikalinga pagalba - mandagiai ją suteikia“, - piktinosi pašnekovė.

Tiesa, vyriškiui paklausus, kokie vaistai jam suduoti, medicinos įstaigos darbuotoja tik atrėžė: „Nieko. Važiuokite namo“.

Tą pačią dieną dvi istorijos, kurios tikrai neduoda garbės įstaigai. Paprašėme Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo Algio Starkaus pakomentuoti šias situacijas.

Laukite tęsinio.