Pažintis su rašytoja Raima Zander

Aprangos stilius – kaunietė, susikaupęs, įdėmaus žvilgsnio veidas. Lyg ir skuba, bet, žvilgterk atidžiau, ji apie kažin ką mąsto. Regi – jos smalsumas nėra tuščias, gatvę, namus, žmones ji stebi tarsi skaitydama įdomią ir svarbią knygą.

Nesuklydau: ji iš tiesų pro dabarties langą žvelgia į miesto ir krašto istorinę praeitį. Vietą, kuri ją atviliojo čia iš gimtojo Kauno, iš visai kitokios kultūrinės ir socialinės aplinkos. Jai, meno žmogui, rašytojai („Kauno Atlantida“ ir „Bohema neina į dangų“, Homo liber leidykla, ant stalo dvi naujos knygos ruošiamos spaudai),  turbūt labai svarbu ne tik susipažinti, bet ir giliai įaugti į Mažosios Lietuvos žemę. Prigyti šaknimis, o be istorijos vaizdų, žmonių ir faktų tai neįmanoma.

O kiek mes, gyvenantys čia dešimtmečius, išsaugojome tos istorijos, senamiesčio architektūros, pagaliau kasdienybės gyvenimo dvasios? Gal ir šviesiau, anot vieno valdininko, užčiaupusio priešinimąsi senuosiuose pagrindinės gatvės pastatuose keisti tradicinius krašto langus plastikinėmis vitrinomis, visa nulemiančiu argumentu: „Ir aš tokiais pasikeičiau!“ Šviesiau? Bet per juos ir pro juos kai kas daugiau pasimato.  Reiktų dar ir atitinkančia mūsų miesto  reklamos skonį iškaba pasisakyti, kieno už tų langų gyvenama. Mažutis intarpas, bet žmogui, kuris visa tai mato, ne šiaip sau širdį gelia, o plėšia iš pašaknų. Kad saugotum tai, kas vertinga ir unikalu, neužtenka tik sužinoti, reikia dar ir mylėti. O kad tokia meilė įmanoma, lengva pajusti iš Raimos Zander knygų apie Kauną ir jo meno pasaulį, ten gyvento laiko menininkų  likimus ir būties lemtis, papasakotas savita ir unikalia kalba. Skaitai ir matai tokius ryškius paveikslus, portretus, kad gali įspūdingai sugyvinti pamokoje praėjusių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Rugsėjo 22 d. F. Bajoraičio bibliotekoje, pristatydama skaitytojams naujausią savo knygą „Bohema neina į dangų“, labai raiškia kalba ji papasakojo apie sudėtingą, pilną prieštarų meno kūrėjų gyvenimą, iliustruodama „gyvųjų paveikslų“ vaizdais, tarp kurių pasimatydavo ir pilkai baltos pačios autorės gyvenimo nuotraukos, paliudydamos, kad tai, kas rašoma knygoje, yra tikra, išgyventa, regėta.

Taip, Raimonda Canderienė neslepia, kad dabar ji nori čia gyventi ir rašyti apie Mažąją Lietuvą, pakelti buvusių krašto gyventojų atminimą, ne kokia punktyrine linija nubrėžti, o atkurti sodrius žmonių paveikslus, parodyti, kuo svarbus ir reikšmingas buvo jų gyvenimas. Gali juk ir atsakingiems už miestelėnų gyvenimą, kultūros akiračių plėtrą pastabaus žvilgsnio ir gerų ketinimų autorės rašiniai duoti naudos.

Palinkėkime rašytojai sėkmingo darbo, įdomių atradimų, su meile kuo giliau pažįstant mūsų kraštą, tampant jo gyventoja.