Rita Kundrotaitė: Noriu pabandyti įpūsti naujos gyvybės

- Rita, kaip tu atsidūrei Airijoj?

- 2005 metais dirbau du darbus – mokytojavau Martyno Jankaus pagrindinėje ir Žibų pradinėje mokyklose bei studijavau du mokslus. Asmeninio gyvenimo neturėjau, buvau užsikrovusi tiek darbų, kiek įmanoma. Airijoje turėjau pažinčių, todėl ir apsisprendžiau ten išvykti pagyventi vasarai. Atvykus supratau, jog ten labai daug lietuvių. Labai greitai suradau artimų bičiulių ir nusprendžiau likti ilgiau nei dviem vasaros mėnesiams. 

- Ar patiko Dubline?

- Iš pradžių buvo labai keista, nes pirma susipažinau su labai įvairiaspalve, švelniai tariant, publika. Bet po to nuėjau į Lietuvių parapiją Dubline, St. Andrew bažnyčią, kur pamačiau daug jaunimo, net sutikau savo kursiokus. Visi labai šaunūs, bendraujantys. Taip pradėjau kurti savo bendruomenę, prisijungiau prie folklorinio ansamblio, pradėjau dainuoti chore. Pasinėriau į veiklą, įvairius renginius. Labai greitai susiradau naujų draugų.

- Nuo kokio darbo pradėjai Dubline?

- Pradėjau nuo paprasto darbo - važinėjau po biurus ir laisčiau gėles, labai skubėjau susirasti darbą, bijojau, kad neištirptų mano atsivežtos santaupos, todėl priėmiau pirmąjį pasiūlymą. Dirbdama šį darbą aplankiau restoranus, kavines, viešbučius, įvairiausius biurus, tad pamačiau airius visai  kitaip, išvydau moteris, dėvinčias aukštakulnius, kur šiaip gatvėse retai kada pamatysi. Mes pripratę prie lietuvių moterų grožio, elegancijos, tad nuvykusi į Dubliną to dairiausi ir gatvėse. Vėliau pradėjau dirbti vaikų darželyje ir ten sutikau nuostabius žmones, puikius kolegas. Po dvejų metų nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir pabaigti teologijos mokslus, buvo likę du kursai, ir  grįžusi į Lietuvą studijavau Kaune ir dvejus metus dirbau Vydūno gimnazijoje. Per tą laiką suspėjau pabaigti mokslus ir išsiruošiau atgal į Dubliną, nes manęs ten laukė mano būsimas vyras. Lietuvis, su kuriuo susipažinau Airijoje, St. Andrew bažnyčioje, lietuvių parapijoje. Ir netrukus susituokiau.

- Auginate su vyru keturis vaikus. Ko gero, ne kartą girdėjai klausimą, kaip tau pavyksta viską suderinti?

- Prisipažinsiu, kai pagimdžiau pirmą dukrą, galvojau, ką gi aš veikiau, kai neturėjau vaikų - leidau savo laiką vėjais. Kai gimė antras vaikelis, sakiau sau, kiek laisvo laiko turėjau, kai auginau tik vieną vaikelį. Dabar, kai turiu keturis vaikus, kažkaip pavyksta viską suderinti, susiplanuoti savo laiką ir viską suspėti.

- Kas Jus su šeima paskatino grįžti namo į Šilutę?

- Šeimyninės aplinkybės. Mano tėveliai nebe jauni, vyro mama taip pat, o dar ir viena gyvena. Kita vertus – pakeliavome, pagyvenome užsienyje, pamatėme pasaulio – dabar metas namo. Norime, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais, su Lietuva. Pagalvojome, jog to ryšio, kuris kuriamas gyvenant arti vieni kitų, mes negalėsime sukurti gyvendami toli. 

Pradėjau ieškotis darbo ir po metų, radusi darbo galimybę Usėnų pagrindinėje mokykloje, pradėjome krautis daiktus. Vyras dar kartais skraido į Dubliną ir aš žadu kartais skraidyti, nes ten turime draugų ir yra veiklos. Dešimtmetį turėjau sukūrusi muzikinį ansamblį, kuris per pandemiją buvo prigesęs. Noriu pabandyti įpūsti naujos gyvybės.

- Ko gero, pasiilgsti Airijos?

- Man labai gerai ten, kur gyvenu. Kai gyvenau Airijoje – jaučiausi laiminga Airijoje, kai gyvenu Šilutėje – esu laiminga čia. Nors pasiilgstu Airijoje likusių draugų, bendruomenės ir veiklų. Man Šilutė labai gražus miestas, vaikštau po ją ir vis surandu naujų gražių vietų, kurių anksčiau nepastebėdavau. Kai esi labai jaunas, į viską žiūri kitaip, nepastebi detalių. Dabar, kai esi subrendęs, vis labiau kreipi dėmesį į smulkmenas, viską vertini kitaip. Šilutės miestas dabar labai gražiai sutvarkytas ir aš be galo džiaugiuosi, jog mano vaikai turi galimybę augti tokiame gražiame krašte.

- Tu taip myli mūsų kraštą, nenuostabu, jog tapai Šilutės ambasadore.

- Man, žinoma, labai malonu, jog ja tapau. Kai gyvenau Dubline, Lietuvių parapijos kunigas Egidijus Arnašius pasakė man kartą, jog aš turėčiau tapti Šilutės ambasadore ir pateikė pasiūlymą per tuometį Lietuvos ambasadorių Dubline Egidijų Meilūną. Daug bendravau su kitų Lietuvos miestų ambasadoriais, Šilutėje buvome susitikę ir aptarėme veiklas su Šilutės ambasadoriais, kurie atstovauja mūsų miestui tokiose šalyse kaip Vokietija, JAV, Švedija. Tikiuosi, galėsiu pasitarnauti mūsų kraštui gyvendama  Šilutėje.

- Esi muzikos mokytoja, Airijoje vadovavai folkloro ansambliui. Kada susidomėjai muzika?

- Muzika lydėjo mane nuo vaikystės. Seneliai ir tėvai linkę į muziką -senelis grojo dūda, močiutė giedojo bažnyčioje, mama gražiai gieda. Dar mokydamasi mokykloje su broliu užėmėme antrą vietą dainos konkurse Žemaičių Naumiestyje ir mane pastebėjo mano mokyklos muzikos mokytoja Loreta Mieliulytė, pakvietusi sudalyvauti respublikiniame vaikų ir moksleivių dainų konkurse „Dainų dainelėje“. Aš mėgstu iššūkius, todėl nedvejodama sutikau. Praėjau visus etapus ir tapau laureate. Tai buvo 1996 metais. Labai džiaugiausi, nes buvau viena iš tų retų šilutiškių, laimėjusių „Dainų dainelės“ konkursą. Pamenu, kai iš manęs ėmė interviu, buvo tikrai smagu. Vėliau pasirinkau muzikės kelią.

- Tu taip pat baigei ir teologiją. Kaip nusprendei tai studijuoti?

- Mano mama ir močiutė labai tikinčios, tad užaugau su Dievu širdyje. Mama mane nešdavosi į bažnyčią, kai dar buvau kūdikiu, nuo mažens bažnyčioje per atlaidus barstydavau gėles, po to pradėjau giedoti bažnyčios chore. Muzikos gyvenime buvo labai daug, baigiau Šilutės vaikų muzikos mokyklą, akordeono klasę, po to tapau „Dainų dainelės“ laureate, vėliau dalyvavau E. Čiudakovos dainininkų konkurse, todėl pasirinkau muzikos mokslus Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dabartinėje Muzikos akademijoje. Įgijau solistės ir muzikos mokytojos profesiją. Pradėjau dirbti muzikos mokytoja ir gavau pasiūlymą vesti ir tikybos pamokas, su malonumu sutikau. Praėjus kuriam laikui nebebuvo galima vesti tikybos pamokų be teologijos diplomo, todėl įstojau studijuoti teologiją Kauno šv. Antano kolegijoje, kuri vėliau buvo prijungta prie Kauno katalikų teologijos fakulteto.

- Kaip tu paaiškintumei vaikui, kas yra Dievas?

- Oi, sunkus klausimas. Visada sakau, jog yra didesnė jėga aukščiau mūsų. Gali ją vadinti kaip nori – visata, Dievu, visą apimančiu protu ar gėriu... Tiesą pasakius, manęs dar nebuvo to klausę. Tik atsimenu, kai pradėjau mokyti tikybos, vaikai manęs su nuostaba klausdavo: „Mokytoja, Jūs norite pasakyti, jog tikrai tikite į Dievą? Ir kiekvieną sekmadienį vaikštote į bažnyčią?“. Atsakydavau, jog taip, tikiu ir sekmadieniais einu į bažnyčią. Mokiniai dažnai mane prajuokindavo savo nuoširdžiais klausimais.

- Niekada nepagalvojai, jog tiek pasiekusi gyvenime, tiek pamačiusi ir patyrusi, ir tau nenuobodu Usėnuose?

- Aš visada sakau savo vaikams, jeigu tau nuobodu - susikurk įdomybes. Negalima pasamdyti dešimt klounų, kad tave linksmintų, susikurk pats kažką. Tą patį taikau ir sau. Man tikrai gera dirbti Usėnų mokykloje, atvirkščiai – jaučiu ramybę, įsiliejau į šaunių ir draugiškų pedagogų kolektyvą, kurie nuoširdžiai mane priima, mokiniai stebina savo smalsumu ir nuoširdumu. Esu apkeliavusi nemažai pasaulio, bet supratau, jog tai ne mano gimtoji žemė. Man gera čia, Šilutėje, šia mano žemė, mano mamos užaugintas sodas, mano senelių ir prosenelių gyvenimas. Su metais tai darosi labai brangu, traukia kažkokie nepaaiškinami ryšiai.

- Ar galėtumei atsakyt, ko tave išmokė tavo vaikai?

- Vaikai – tai nuostabi puikybės, ego ir išdidumo mėsmalė. Jie visa tai, kas netikra, „sumala ir paleidžia vėjais“. Tu supranti, jog nebepriklausai sau ir visos tavo ambicijos liko praeityje, nes visą savo dėmesį atiduodi naujam žmogui, naujai asmenybei. Išmoksti greitai valgyti, miegoti atmerkus vieną akį, o kai vaikai dar labai maži - didžiausia privilegija pastovėti po dušu, nors žinau, jog vos užėjus ten, į duris jau beldžiasi mažieji. Kiekvienas turi savo charakterius, savo norus, su kuriais turi taikytis ir tik kai vaikai užmiega, pagalvoji, o kur liko laikas man? Ir tik tada pagalvoji, o kaip mūsų mamos mus augino? Juk nebuvo nei skalbimo mašinų, nei sauskelnių, nei drabužėlių tokio gausaus pasirinkimo, viską siūdavo arba megzdavo pačios, daugelis mamų auginosi savo daržus ir augino gyvulius.  Dabar auginti vaikus nepalyginamai lengviau, turime visus patogumus – drabužėlių kiek nori, sauskelnės, vežimėliai, žaislai. O dar jeigu kas atsitinka, iš karto gali atsidaryti internetą ir įlindus į „mamų forumus“ rasti visus atsakymus.

- Ar pastebi skirtumus auginant vaikus Airijoje ir čia Lietuvoje?

- Taip, žinoma, jų yra. Airijoje turbūt daugiau pagarbos daugiavaikėms šeimoms, žmonės į mamą, turinčią daug vaikučių, žiūri su pagarba. Labai mandagus ir malonus bendravimas tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Airiai labai moka bendrauti per pozityvumo prizmę, daug šypsosi, sveikinasi, pastebi, kas gera, pagiria. Linkėčiau, jog Lietuvoje būtų daugiau psichologijos kursų jaunoms poroms, kurios ruošiasi tapti tėvais, kad išmoktume labiau palaikyti, pagirti, pasidžiaugti, negu kritikuoti ar reikalauti. Mes kiekvienas galime keisti pasaulį ir pradėti tai reikia nuo savęs.