Laima Šiaudvytienė: dėl gražios nuotraukos – akistata su lūšimi

Įamžino ir lūšį

Renginio metu savo dainas atliko vokalinis ansamblis „Smiltė“. Parodoje eksponuojamose nuotraukose – įvairūs gyvūnai ir paukščiai. Galima pamatyti net tokių, kuriuos išties sudėtinga išvysti, mat yra ganėtinai reti. Apie savo foto akimirkų „medžiokles“ nuoširdžiai pasakojo pati autorė, kuri gyvūnų „fotosesijas“ rengia vakarais, apie 21 valandą.

„Mano vyras yra medžiotojas. Jis dažnai sako, kad medžiotojai tiek nemato, kiek man pavyksta. Iš tikrųjų, išeinu tiesiog ramiai pasivaikščioti. Dažnai tiesiog stoviu ir stebiu gyvūną. Jis irgi mane stebi. Jei sujudu, pradeda kraipyti galvą, žiūrėti, kur bėgti“, - pasakojo Laima.

Pasak jos, vakarais ji neina apie 10 kilometrų. Tad hobis gerina ir fizinę sveikatą.

„Patinka fotografuoti ne tik gyvūnus, paukščius, bet ir saulėtekius, saulėlydžius. Tai man labai džiugina širdį“, - atviravo fotografė.

Jos nuotraukose galima pamatyti ne tik daug žmonių emocijų. Jose įamžinti įvairūs miško gyventojai: lūšys, bebrai, barsukai, stirnos, lapės, zuikiai ir kiti žvėreliai.

Nufotografuoti jau pavyko ir lūšį, kurį nedažnai Lietuvoje pamatyti galima. Tai padaryti nebuvo sunku, mat šis jos nebijojo ir nesislėpė.

„Pirmąkart lūšį pamačiau vakare išėjusi į foto medžioklę. Aš mėgstu fotografuoti gamtą ir gyvenu prie miško. Pastaruoju metu įsigijusi teleobjektyvą vakarais vis išeidavau fotografuoti žvėrių. Anksčiau jų tiek nepastebėdavau, nes jie išeina tik jau vakare ir temstant. Dažniausiai sutikdavau ir nufotografuodavau stirnas, stirninus, lapes. Net barsuką neseniai nufotografavau. O susitikimas su lūšimi buvo labai netikėtas“, – sakė moteris.

Laima pasakojo, kad vakare išėjusi fotografuoti stirną, kuri tąkart vis dėlto paspruko neįamžinta, ji jau suko link namų, kai iš toli ant geležinkelio bėgių pamatė kažką einant. Buvo jau gana tamsu. Todėl nelabai matėsi, kas ten eina. Tačiau nufotografavo vaizdą iš toli.

Visada pastebi daug gražių akimirkų

„Pagalvojau, kad stirna, nes jos per geležinkelį dažnai eidavo. Grįžusi namo išdidinau nuotrauką ir pamačiau, kad tai ne stirna, o visai kitoks gyvūnas. Jis pasirodė nemažas. Nuotrauka buvo neryški, bet su vyru geriau pažiūrėję supratome, kad tai lūšis. Pasiskaičiau apie lūšį – ar jos nepuola žmonių. Kitą dieną vakarėjant susiruošiau į tą pačią vietą pažiūrėti, ar ji ten dar yra. Ir išėjusi iš namų, tik paėjusi šiek tiek link tvenkinio, iškart pastebėjau, kad ant bėgių ji yra ir sėdi“, – dėstė Laima.

Jai pavyko prisiartinti tiek, kad galėtų nufotografuoti iš arčiau. Tačiau sutrukdė medžių šakos. Todėl dėl kadro teko išeiti tiesiai prieš lūšį.

„Išlindau tiesiog iš krūmų, tiesiai į ją žiūriu ir fotografuoju. Ji nejuda, stebi mane. Dariau daug kadrų. Nesinorėjo, kad nepavyktų. Tada jaučiau baimę. Fotografavau ir galvojau, kas bus, jei ta gražuolė puls. Galvojau, kur bėgti. Namai tolokai. Mano baimė buvo didelė, bet smalsumas didesnis. Tada gyvūnas pastovėjo ir nuėjo į kitą geležinkelio bėgių pusę. Pradingo. Jos nebesimatė“, – kalbėjo moteris.

Pasak jos, po kelių dienų toje vietoje jos vyras aptiko sudraskytą stirną.

Nepamiršta L. Šiaudvytienė įamžinti ir vabalų šeimynų, gėlių ir kitų įvairių augalų. O paukščiai jai net pačios kieme pozuoja, mat fotografė juos įvairiais trupinėliais nuolat lepina.

Moteris neslepia  - ji gerai jaučiasi gamtos apsuptyje, o gamtą pamilo ir jos grožį pradėjo dar labiau stebėti tuomet, kai sukūrė šeimą su Vaclovu, kuris dirbo ilgus metus girininku ir apsigyveno netoli miško.

„Patinka man dalyvauti įvairiuose renginiuose ir fotografuoti žmones. Gamtoje aš atsipalaiduoju. Šiemet visi kalbėjo, kad nėra grybų. Aš nesiskundžiu, mat jų tikrai randu“, - tikino usėniškė.

L. Šiaudvytienei gamta gražias akimirkas dovanoja bet kuriuo metų laiku. Jį grožį mato ir lietingą rudenio dieną, ir pavasarį, kuomet skleidžiasi pirmieji žiedai, žiemą, kai šerkšno skara užklojama gimtinė, ir vasarą, kada danguje šypsosi saulė.