,,Atmintis nežino senaties“

,,Mokytojas Anatolijus man dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat ir Visuomenės mokslų dalyką. Visam gyvenimui įsiminė mokytojo atsakingas požiūris į savo darbą, pagarbus, dalykiškas bendravimas su savo mokiniais. Pamenu, jog gana sunkiai sekėsi atskleisti L. Vasario portretą iš romano ,,Altorių šešėly". Mokytojas paragino rašyti paprastai, gyvenimiškai ir neskraidyti padebesiais. Jis buvo tvirtai ant žemės stovintis lituanistas. Jo domėjimosi spektras buvo gana platus - kartą į klasę atsinešiau savo pašto ženklų kolekciją. Mokytojas susidomėjo ja, klausinėjo, kada, kodėl pradėjau rinkti juos, skatino tai daryti ir toliau. 1990 m. pradėjau dirbti Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje ir vėl sutikau mokytoją Anatolijų. Tapome kolegomis tikrąja to žodžio prasme. Esu ne kartą buvęs ir Žibaičių namuose. Visada priimdavo, pavaišindavo, o kalboms ribų nebūdavo... Gaila, kad mus palieka tokie žmonės, bet toks yra gyvenimas. Mums svarbu, kad buvo į ką lygiuotis ir yra jų pavyzdys, kaip reikia gyventi. Ačiū, mielas mano mokytojau.“ /Algirdas Gečas/

,,Labai smagu, kai turi palaikymą iš savo kolegų. Mokytojas Žibaitis - vienas iš šių palaikytojų. Kaip būdavo gera, kai po kokio koncerto ar pasirodymo prieidavo, pasidžiaugdavo šokančiu gimnazijos jaunimu ir gražiais pastebėjimais motyvuodavo mane kaip šokių vadovę. Pamenu, kaip mokytojas dalijosi įspūdžiais grįžęs iš kelionės po Ispaniją, ten regėtu ispanišku šokiu. Tai buvo mokytojas, kuris gebėjo pastebėti šalia jo esamą ir kuriamą grožį.“ /Rita Kurpeikytė/

,,Mokytoją Anatolijų Žibaitį prisimenu kaip pozityvų, optimistišką realistą. Ir šiandien dar naudojuosi jo patarimu - ,,visus sprendimus reikia daryti išmintingai pagalvojus“.

Baigęs darbą mokykloje, jis mielai lankydavosi gimnazijos renginiuose. Su juo buvo smagu bendrauti, nes jis ir jo žmona Dalia gyveno įdomų ir turiningą gyvenimą, turėjo daug įvairios veiklos. Mokytojas dažnai pajuokaudavo, jog veiklos yra tiek, kad jam trūksta tik laiko.“ /Direktorė Laima Spirgienė/

,,Mokytojas Anatolijus labai daug kuo domėjosi, ne vien istorija. Man atrodo, kad jis  pirmasis surado seniausią ąžuolą Šilutės mieste ir apie tai rašė. O kai pasirodė Norman Davies ,,Europa“, skolinosi knygą ir susitikęs mėgo padiskutuoti. Tai žmogus, ieškojęs ryšio su žmogumi, kalbantis žiūrėjęs į akis. Ištikus nelaimei, dalijosi savo patirties išmintimi.“  /Laima Toliušienė/

,,Pirmaisiais savo darbo metais mokykloje dalyvavau mokytojo Žibaičio pamokoje, kad pasisemčiau patirties, susipažinčiau su metodika. Aš, kaip ir tie dideli vaikai pirmuose suoluose, išsižiojusi klausiau, kaip paprastai ir įdomiai mokytojas aiškino šalutinių sakinių skyrybą, kiekvieną pakalbindamas, pakartodamas ir sudėtingą medžiagą parodydamas kaip aiškią. Pajuokaudavo ir nuramindavo. Prie lentos guviai vaikštinėjo ir tarp suolų spėdavo atsidurti, nes tikrino, ar mokiniai spėjo užsirašyti. Norėjau būti jo mokine.“ /Jolita Ežerinskė/

,,Man Mokytojas – vaikščiojanti Akademinė gramatika. Susidūrus su sudėtingesnės skyrybos sakiniu, tiesiausias ir greičiausias atsakymas – Žibaitis (google dar nebuvo).

Dar - begalinė tolerancija bei pagarba tiek mokiniui, tiek kolegai, ypač jaunesniam, be patirties. Šalia Jo jautėmės lygūs, vertinami. Ir dar – nuostabus meilės ir pagarbos savo žmonai pavyzdys. Grįžusi iš kokio renginio, kuriame dalyvaudavo Anatolijus ir Dalia Žibaičiai, dar keletą dienų namiškiams kartodavau apie jų darnią bendrystę, pomėgius, elgseną ir netgi aprangą.“  /Vaida Galinskienė/

,,Ilgėsimės Anatolijaus ramios kalbos bibliotekoje, pasitinkant naujas knygas. Trūks jo išmintingų įžvalgų, pastabaus žvilgsnio. Atsidusę ištarsime, kad jau niekada nebesutiksime jo skubančio gatve, kad nestabtels akimirkai persimesti žodeliu, kitu. Retas buvo žmogus, ne tik puikus mokytojas, paslaugus kolega, įdomių rašinių autorius, bet ir didelis optimistas, gebėjęs tuo užkrėsti ir kitus.  

Ir vis tik gražiausias jo sielos bruožas buvo meilė. Ne demonstruojama, ne parodoma, o tiesiog gyvenimo būdas. Mačiau tai ilgiau nei pusšimtį metų gyvendama tame pačiame mieste, bendraudama toje pat darbovietėje, susitikdama bendruose renginiuose ir šventėse.

Žinoma, tik žodžiai, kad Anatolijus buvo ir liko atmintyje  mylinčio vyro, tėvo, senelio pavyzdys. Tik žodžiai, bet jų esmę verta pasiimti širdin, nes tai lyg ir savotiškas priesakas – mylintys žmonės keičia pasaulį, daro jį gražesnį, doresnį, laimingesnį.“  /Irena Arlauskienė/

Tai tik kelios mintys. O kiek jų, šviesių, pagarbos ir meilės kupinų, kirba buvusių mokinių galvose... Turbūt visi esame dėkingi, kad savo kely sutikome Mokytoją Anatolijų Žibaitį, padovanojusį tiek daug žmogiškos šilumos, gyvenimiškų patarimų ir šviesių prisiminimų. Jis ir toliau gyvena mūsų atminty, o, kaip sako poetas Justinas Marcinkevičius, ,,atmintis nežino senaties“...

Su pagarba ir meile Mokytojo artimiesiems – Šilutės pirmosios gimnazijos kolektyvas