Ar šiais laikais galima gyventi kaime?

- Ūkininkavo jau mano tėvai: po karo seneliai dirbo tarybiniam ūkyje, tėtis vedė šilutiškę ir taip abu pradėjo kurtis bei leisti šaknis. Aš juk ne iš karto įpuoliau ūkininkauti. Mokiausi Kauno kolegijoje, Kraštotvarkos fakultete, studijavau agro verslą ir technologijas, vėliau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, metams išvykau Anglijon apsidairyti. Su žmona kartu studijavome, tad jai irgi žemės darbai nėra naujiena. Ji nebijo darbo, nes pati iš kaimo, - šypsosi Linas.

Sukūrus šeimą, nusprendėme prisijungti prie tėvų ir plėsti, tęsti ūkininkavimo tradiciją, juolab, kad po 1990 metų tėvai padidino žemės plotus, nusipirko jos daugiau, nei turėjo.

Šiuo metu bendras mūsų žemės plotas užima 150 ha, o apdirbti jai skolinamės, draugiškai dalinamės technika su kaimynais. To neišvengsi, gyventi reikia draugiškai.

Pats atstatinėju senąjį pastatą, tai vokiškas statinys, tik per ilgą laiką jis susmego žemėn. Yra toje srityje darbelio, nes negali gi gyventi ir laukti, kol šeimai lubos ant pečių nusmuks.

Sumūrijau iš naujo tas senovines vokiškas plytas, reiks keisti ir šiferio stogą.

Kadaise buvo atvažiavę buvę šio pastato šeimininkai vokiečiai, jie minėjo pastatą esant ar ne 500 metų amžiaus, tad rekonstrukcija bei sutvirtinimai būtinai reikalingi.

- O kaip kaimynai, ar yra daugiau ūkininkaujančių aplink?

- Na, prieš 5 metus jų buvo, dauguma vertėsi gyvulininkyste, bet nukritus pieno supirkimo kainoms, ši veikla prarado prasmę... O ir amžius daugumos jų pensinis, vaikai ūkininkauti nepanoro, tad pasiliko po vieną kitą karvutę, ir gyvena „pensininkais“, vaikai iš miesto kažkiek padeda, taip ir leidžia dienas.

- Na, o Pagėgių valdžia, ar padeda jums, kaip jaunai šeimai, ar esate kreipęsi kokios nors pagalbos, ar buvote aplankyti?

- Tai kažin, ar jie išvis žino mus esant tokius? Kol kas mes patys sau – nusijuokia Linas.

Pamąstymai ir palinkėjimai

Pokalbiui baigiantis bendru sutarimu nusprendžiame, kad verta siųsti pašto karvelį, kuris ir praneštų apie jaunųjų ūkininkų buvimą Vėžininkų kaime, Vilkyškiuose. Nes kaip bežiūrėtum, tai tikrai džiugus ir išskirtinis atvejis.

O Linui ir jo ištikimai bendražygei nuoširdžiai linkime sėkmės, giliai įleidžiant šaknis Vėžininkų žemėse, klestėti, auginti vaikus ir skiepyti jiems meilę gimtajai žemei.

Težydi sodai Mažojoje Lietuvoje, tegul nepritrūksta jauniesiems ūkininkams ryžto ir energijos!