Paminklas Vilko vaikams – tylus nusilenkimas kančias patyrusiems Rytprūsių gyventojams

Vilko vaikais vadinami tie Rytprūsių gyventojų vaikai, kurie dėl vykdomos Mažosios Lietuvos gyventojų genocido politikos, pokaryje buvo priversti duonos ieškoti Lietuvoje. Jiems teko įveikti sunkų ir pavojingą kelią, kad patektų į Lietuvą ar Klaipėdos kraštą. Kai kurie jų buvo priglausti lietuvių šeimose, išauginti. Dalis vėliau atrado ką nors iš savo giminių ar persikėlė gyventi į Vokietiją. Tačiau daugybės vaikų gyvybės nutrūko dėl ligų, bado, nelaimių.

Sergančios, badaujančios ir rusų kareivių prievartaujamos Rytprūsių motinos siuntė savo vaikus į Lietuvą su viltimi, kad gal taip jiems kaip nors pavyks išgyventi.

Karo nusikaltimai neturi senaties, išgyvenusius tai jie aplanko sapnuose ir prisiminimuose.

Daugelį metų kalbėti apie tai buvo tabu, tik nelabai neseniai ši „Pandoros skrynia“ praverta labiau, ir tai, ką ten išvystame, šiurpina žiaurumų apimtimi.

Ties Šlažų tiltu, vedančiu link Rusnės, Mažosios Lietuvos genocido dieną minint, buvo atidengtas paminklas ne tik vaikams, kurių „dūšelės“, kaip pasakoja šio projekto iniciatorius Liudas Puškorius, „tarsi klajojo toje vietoje“ neapčiuopiamos ir nematomos, ir nedavė jam ramybės, dilgino širdį.

Jei pastudijuotumėte seną šios vietos žemėlapį, nustebtumėte, kiek šiuose laukuose yra stovėję sodybų, gyvenę žmonių, išpilta takų, kelių ir kelelių... Nužmogėjimas viesulu įsisuko Rytprūsiuose, bet žmonija, deja, iš istorijos vis nepasimoko.

Toks pat nužmogėjimas ir tos pačios niekingos buriatų armijos siautėjimas vyksta dabar Ukrainoje. Lygiagretes vedant, viltis tegali rusenti nuolankiųjų širdyse, ji visada rusena, bet nepamiršti to – narsiųjų širdžių pareiga.

Mes privalome to nepamiršti, nuolat budėti, kad nepasikartotų kančios.

Viena garbaus amžiaus moteris minėjime pasakojo, kaip ji, būdama visai maža, regėdavo vilko vaikus, ateinančius į tėvo namus. Jiems šeima visada atriekdavo storą duonos riekę, bet svarbiausia, kas moteriai įstrigo atmintin – tie vaikai, suklupę prie durų. Jie neprašydavo maisto - gal iš išdidumo, o gal tiesiog būdavo netekę jėgų, o tik melsdavosi... Moteris pasakojo, kad visi jie suklupdavo ties slenksčiu, ir tik melsdavosi. Tas vaizdas jai niekaip neišdyla iš atminties iki šiol.

„Eik, dukrele, į Lietuvą, ten išgyvensi“, – šiuos žodžius po Antrojo pasaulinio karo tardavo Rytų Prūsijos motinos, iškankintos bado ir nevilties. 1946–1948 metais tūkstančiai Rytų Prūsijos mergaičių ir berniukų traukiniais, vežimais ir pėsčiomis pasiekė Lietuvą. Nuolatinio bado ir mirties lydimi vaikai lietuvių šeimose rado prieglobstį. Vietiniai juos vadino vokietukais, tačiau šiandien jie geriau žinomi kaip Vilko vaikai.

Pati pažįstu ir esu girdėjusi Zigfrydo Gronau iš Kionigsbergo prisiminimus, kuriuos jis kaskart pasakoja su ašaromis akyse. Kiekvienas jo susitikimas ar knygos pristatymas, kaip pats man prisipažino, sukelia nepakeliamas kančias, nes tenka išgyventi tą siaubą vėl ir vėl. Panirti į seserų, motinos netekties skausmą, kaltės jausmą, kad neišgelbėjo jos, kai liko vienintelis jos gyvas vaikas. Tai klausant, norisi verkti.

Bet kas tos gailesčio ašaros, palyginus su Vilko vaikų realiai išgyventomis patirtimis? Su Hildos Dilba pasakojimu, kaip ji palaidojo savo senelę: „Kokią turėjo suknelę, su ta ir palaidojau, tik plaukus gražiai šone sušukavau...“ su jos regėtais vaizdais, kai laukinių buvo prievartaujama teta Ida, o paskui, tarsi to nebūtų gana, pasityčiojant prikaltas liežuvis prie durų.

Mes tapome labai jautrūs, negalime atlaikyti baisių vaizdų, neatlaikome siaubingų pasakojimų, bet mielai žiūrime siaubo filmus.

Pagalvoju dažnai, kur ta nejautros riba? Ar „nežinau, ir širdies neskauda“ neįsismelkė mumyse pernelyg giliai, taip giliai, kad išėsdino paskutinius empatijos likučius? Ar greta stovinčio skausmas menkesnis už kenčiančių Afrikos vaikų skausmus?

Tai išties retorinis klausimas, bet jis apie bendrystę. Mes lygiai taip pat nejautrūs palaipsniui tampame kaimynui, mums nuolatos iškyla padorumo ir sąžinės dilemos.

Netylėti. Neužmerkti akių prieš neteisybę. Kalbėti.

Nes tylintis atveria pragaro vartus – jis suteikia mandatą niekšui netrukdomai siautėti ir vykdyti niekšybes. Vagystes. Apgavystes. Mulkinimą. Akių dūmimą. Vien dėl to, kad piliečiai netenka valios veikti. Ir atsispirti blogiui, kurio ir dabar netrūksta.

Prie paminklo susirinko tikrai šviesūs žmonės. Nepaisant apniukusio dangaus ir žvarbaus vėjo, susirinko visi, kuriems tai svarbu.

Kalbėjo evangelikų liuteronų kunigai, buvo giedamos giesmės, o šonuose gulėjo tie akmenys su vaikų vardais - gyvas priekaištas nusikaltimus dariusiems ir priminimas mums.

Nepamiršti.

Senųjų Šilutės evangelikų kapinių koplyčioje tą vakarą degusios žvakutės dar kartą nubloškė prisiminimų linkui – apie tai, kam turime būti dėkingi. Mes, čia gyvenantieji šiandien, gavę dovanai tai, kas buvo sukurta vietinių Ryprūsių gyventojų, tuos gražius namus ir grindinius, pasiaukojamai statytas mokyklas ir parduotuvių pastatus, bankus ir pasodintas alyvas. Jei atidžiai pažvelgsite – Šilutė tankiai apsodinta alyvomis, o pavasarį miestas jomis pakvimpa.

Lai tas kvapas pavasarį bus mums priminimas apie gyvenusius čia, kūrusius ir mylėjusius.