Rožės ir marmuras – vėlių ilgesys...

Kapas užklotas juodu kaip naktis marmuru. Ant jo – trys baltos rožės. Juoda ir balta spalvos. Koks kontrastas. Kaip gyvenimas ir mirtis, kaip šviesa ir tamsa, kaip būtis ir nebūtis. Mirusieji nieko nebeturi: nei lūkesčių, nei džiaugsmų, nei rūpesčių. Nebėra žydro dangaus, debesų, žvaigždžių, žolės, straksinčio žvirblelio, dūzgiančios bitutės, skruzdės, nešančios šapą.

Bet nebėra ir pasaulio grimasų – pavydo, godumo, neapykantos. Iškeliavę Anapus šiapus palieka gėrį ir blogį. Jiems nebe motais, kas paims viršų. Tai – gyvųjų reikalas, gal net kova. Pomirtinis pasaulis – pavargusiųjų pasaulis su apibrėžta geografine vieta už kapinių tvoros. O gal yra dar kažkas, kaip manė pagonys, kaip mano krikščionys? Dausos, rojus, pekla...

Gerų žmonių sielos – skraiduolės tarp žvaigždžių, anksčiau ar vėliau sulauksiančios artimųjų, o besieliai blogiukai nugrims į šaltus požemių vandenis, kad niekada nebeiškiltų. Dorųjų vėlėms – angelų chorai, nedorųjų – geležinių pragaro vartų girgždėjimas. Gal ir teisingas būtų toks atpildas, bet šiandienos materialistą panašios spėlionės nebebaugina.

Gyvenimas trumpesnis nei mirtis. Kiekviena valanda, kiekvienas saulės šypsnys, perkūno grumėjimas, lietus į langą, dargana, pūga – brangintina kasdienybės virtinė, kaip ir darbas, poilsis, mylima šeima, draugai, pažįstami. Gerbti ir būti gerbiamam, nieko neišduoti, nepasiduoti blaškančioms gyvenimo vėtroms, kad atgultum į kapą mylėjęs ir mylimas, ilgai prisimenamas. Vėlinių nakties žvakių ugnelių mirksėjimas - tarsi nusileidęs žvaigždėto dangaus spindėjimas. Neprilygstamas paveikslas, kai susilieja aukštumos ir žemumos, dangus ir žemė.