Suprasti Mažąją Lietuvą, visiškai nepažįstamą didžiajai Lietuvai

Nustebote? Tai tiesa. Drįstu taip teigti, nes pati atsikėliau iš didžiosios Lietuvos į šį kraštą neseniai, ir visą tą laiką gyvenu plačiai atvertomis akimis, lyg kokioj Saturno planetoje. Gyvendama ten, nuolat susidurdavau su informacijos trūkumu. Galite net neabejoti, Rytprūsiai yra „balta dėmė“, „tamsus miškas“ ar koks tik norite pasirinktinai apibūdinimas terra incognita reiškiniui. Neaišku iki šiol, kodėl.

Galima sakyti, kad lietuvininkai uždari, intravertai, o galima bėdą suversti prastam turizmo marketingui, bet pamario kraštas težinomas iš informacijos apie Nidą, Klaipėdą, geriausiu atveju – Švėkšną, gal dar Pagėgius iš spaudos pučiamų skandaliukų. Visa kita skendi migloje. Kada ant Rytprūsių delnų atsivėrė šios stigmos, neaišku. Bet jos neužsiveriančios, bent jau nuo pokario.

Viena iš spėjamų priežasčių – krašto priklausymas Prūsijos karalystei, paskui Trečiajam Reichui. Visi tie nacistiniai reikaliukai nervina daugelį, nors vietinių čia beveik nėra. Jie išgaravo su visa savo vokiška ir lietuvininkų kalba, jų namuose apsigyveno ateiviai iš didžiosios Lietuvos (Klaipėdos krašte), tremtiniai, stribai (tai išgirdau iš seniai čia gyvenančio tremtinio), atvykę pagal paskyrimą po studijų (šie galėjo išsirinkti namus, paliktus tuščius iki tol gyvenusiųjų, pabėgusiųjų, pasitraukusiųjų arba nužudytųjų). Karaliaučiaus dalyje savo požeminę ir antžeminę-militaristinę grybieną išplėtojo okupantai buriatai.

Iš čia, manyčiau, kyla ir visa ta nepagarba buvusiam paveldui. Jau kur kur, bet Ryprūsiuose, o ypač mažesniuose miesteliuose, pagarbos architektūrai mažoka. Jei atvykėlis pats nieko nestatė ir nekūrė, o tik atsikraustė, kad užpildytų žiojėjusias, dykvietėmis be žmonių tapusias vietoves – tai ir pagarbos tam tikėtis būtų naivu. Tik čia gali išvysti senovinius vokiškus namus su „išgvaltavotais“ langais, kai senieji su medžio raižiniais be gailesčio metami lauk, įgrūdant jų vieton modernistinius plastikinius. Ir niekam dėl to galvos neskauda. Paveldo institucijos, regis, čia neveikia, apsaugos dalykai palikti savieigai, o sovietinio stiliuko rekonstrukcijos, perdarymai, langų ertmių sumažinimai – įprasta praktika. Bičiulis pasakojo matęs, kaip džiaugsmingai vienoje vietoje (puikiame, buvusiame vokiškam dvarelyje) buvo sumažintas lubų aukštis, pateikiant tai kaip ypatingą nuopelną. Žinoma, mes gi įpratę gyventi dūminėj pirkioj, standartiniam blokiniam name, tad trijų metrų aukštis bute mums – absoliutus nesusipratimas. Lubas privalu pažeminti. Kaip ir sumažinti duris bei langus, nes jie gi gaminami standartiniai, reikia prisitaikyti prie pasiūlos. Ironizuoju, kaip supratote.

Ir baisiausiai apleistos liuteronų bažnyčios. Taip smarkiai, kad širdis stoja, regint visa tai. Na, atvykėliai buvo katalikai, jų pačių bažnyčias paversdavo vaistų sandėliais, bet paskaičiuokime, turtingi kurmiai: po nepriklausomybės praėjo trisdešimt dveji metai, iš jų aštuoniolika – Europos Sąjungoje. Tarpukaryje per dvidešimt metų Lietuva iškilo kaip ant mielių, rezultatus regime iki šiol, o architektūroje – ypač. Bet Klaipėdos krašte laikas tarsi sustojo, pastatai yra ir fragmentuojasi, smenga žemėn, viskas nesulaukia reikiamo dėmesio, išskyrus atskiras saleles, kurios neša pelną vietinės iniciatyvos dėka. Bet gi visas pamarys turėtų nešti pelną, nes vietos juk reto grožio. Jau nuo Jurbarko patenki tarsi į kitą valstybę... Tvarkingą, lakonišką, nedaugžodžiaujančią ir švarią savo architektūriniu stiliumi.

Gal tai švietimo stoka, mąstau sau tyliai... apie tai, kokioje vertingoje vietoje gyvena, vietiniams turėtų būti kalbama be pertrūkio, aiškinama, kodėl, ir jau mokiniams pristatoma vertingosios pastatų savybės. Nors minimaliai, apibendrintai, bet pristatoma. Kad nebūtų tam abejingi ir pagaliau, kad užaugę nemaitotų grožio be jokio supratimo.

Lietuvos (ne Mažosios) gyventojams šis kraštas yra, ir tiek. „Jis mūsų“. O kas ten vyksta – nelabai aišku, ir papasakoti didlietuvis galės tik apie Parnidžio kopą ar Klaipėdos Jūrų muziejų. Bet patyrinėjusi atradau, kad čia gyveno visai kita nacija. Ne vokiečiai, bet ir ne lietuviai tai jau tikrai. Keistas jausmas apima, dievaži. Vietinių, tiesa, vienas kitas, bet kitoniškumas – ryškus.

Rytprūsių tauta

Neretam Mažosios Lietuvos lietuvininkui vokiečių kalbos mokėjimas ir vartojimas buvo tapęs aukštesnio socialinio statuso, susieto su vokiškumu, pabrėžimu arba tarpusavio bendravimo kasdienybėje išraiška. Ragainės apskrityje netoli Šešupės XX a. pradžioje gimęs Emilis Kraštinaitis apie savo namuose tarpusią kalbinę aplinką liudijo, jog jeigu „reikėtų visai sąžiningai atsakyti, kuri būtent (lietuvių ar vokiečių) kalba yra mano gimtoji, tai turėčiau gerokai pagalvoti. Mat gimiau tuo laiku, kai lietuvių kalba vis daugiau ir daugiau iš gyvenimo buvo braunama, o visur, net šeimose, įsiviešpatavo vokiečių kalba. Tad nelabai kas ir nusistebės, jei pasakysiu, kad mūsų šeimoje, kaip ir daugelyje kitų, buvo įprotis tik su tėvais kalbėti lietuviškai, o vaikai tarpusavyje kalbėdavo vien vokiškai“.

Būtina pabrėžti, kad Mažosios (arba Prūsijos) Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos priklausymas kelis šimtus metų skirtingoms valstybėms suformavo skirtingas politinės patirtis, ekonominio lygio skirtumus, kultūrinį savitumą, gyventojų mentalitetą ir kasdienio gyvenimo specifiką, darė įtaką kraštovaizdžiui (akmenimis grįsti ir medžiais apsodinti keliai, drenažo kanalai, geležinkeliai, Vilhelmo kanalas, žvejų uostai) ir urbanistikai (mūriniai gyvenamieji pastatai, liuteronų bažnyčios).

Lietuvių skulptorius Petras Rimša savo kelionės įspūdžius po Prūsijos Lietuvą 1912 m. pateikė taip: „Pervažiavus iš mūsų pusės anon, tuoj akių plotu matai anų – t. y. Prūsijos lietuvių – gyvenimo skirtumą – keliai pilti žvyrium, arba mušti akmeniais, jų pašaliai nusodinti medžiais. Geležinkelių, geležinkelėlių visas tinklas. Miestuose ir kaimuose švara ir išteklius. […] Pavyzdingas čion ūkininkų gyvenimas, bet visi pasiturį, matyti daug mašinų ūkiuose vartojama. Prūsuose visi be skirtumo moka skaityti, rašyti […]“, o kai nuvažiavo Palangon, pervažiavę sieną pasijuto beesą žmonių apleistoj smilčių jūroj.“

Savaime po to kyla klausimas, kaip ten iš tikro buvo su tuo krašto prijungimu. Nesu istorikė, svarstau pagal tai, ką girdėjau ir skaičiau iš prisiminimų. Niekas nenorėjo prisijungti prie vargingos ubagų Lietuvos, pirmoji sutikta Šilutėje sena moteris man tėškė: „Mes per karą labai gerai gyvenome, mums nieko netrūko, maisto buvo į valias!“ Net loštelėjau atgal. Kaip čia taip? Paskui ir kitas vietinis patvirtino, kad prie Lietuvos mažai kas norėjo jungtis. Mano įsivaizdavimas byrėjo tiesiai man po kojomis. Mes jiems buvome „maskoliškoji Lietuva“.

Nors lietuvius abiejose imperijose XIX a. (Vokietijos ir Rusijos) vienijo etninis bendrumas ir vienos kalbos vartojimas, bet žymiai aukštesnis ekonominio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje standartas, protestantiška religija, suaugusi su politine Prūsijos valdžios sistema, suformuota kultūrinė aplinka buvo pakankamai svarbūs kriterijai daugumai Prūsijos arba Mažosios Lietuvos lietuvių rezervuotai žiūrėti į savo gentainius kitoje Nemuno pusėje. XIX-XX a. sandūroje Bitėnuose Martyno Jankaus leista „Saulėteka“, 1900 m. pastebėjo: „Kas pažįsta arčiaus Prūsų pusės lietuvius, tas gerai mato, kad maskoliškoji Lietuva su savo gyventojais yra visai nepažįstama jiems šalis; jie jos ir nenori pažinti, nelaikydami tų, kai jie vadina „žemaičių“ ne per savo viengenčius; jų akyse žemaitis, tai tiek, ką maskolius ar lenkas. Priežasčių įsiviešpatavimui tokio klaidaus supratimo buvo daug, pradedant nuo nevienodo tikėjimo ir kitokių politiškų išlygų, o dabarnykštis judėjimas (įvairių kultūrinių draugijų, pvz., „Birutės“ – aut.) taip jau nesutvėrė bendros dirvos, kur galėtų susiartinti Lietuvei abiejų pusių“.

Tos dvi Lietuvos taip ir nesuartėjo iki šiol, kaip suprantu. Absoliutus užsienis tie Rytprūsiai.

Vokietijos imperijos metais išryškėjo Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinė veikla, lietuviškų knygų, laikraščių leidyba, lietuvininkų telkimasis draugijų veiklon, pradžią kuriai davė 1885 m. Tilžėje suburta „Birutė“. Tačiau ši lietuviška veikla iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos neskleidė jokių Vokietijos imperijos sienas peržengiančių politinių siekių, nesiūlė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos integracijos projektų. Jono Vanagaičio nuo 1909 m. leistoje „Birutėje“ ugningi pasisakymai apie abiejų Lietuvų susijungimą laikytini  labiau išimtimi, nei dėsningu lietuvininkų aplinkos reiškiniu.

O štai Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo veikėjų  nuo XIX a. pabaigos formuojami tie lietuvių paplitimo mentaliniai žemėlapiai, į kuriuos buvo įtraukiamos ir Vokietijos imperijos lietuvių gyventos vietovės, laikytos neatsiejama tautinio kūno dalimi, nors ir suvokiant, kad Mažosios Lietuvos lietuviai nėra tokie tautiškai atsparūs, kaip Rusijos imperijoje gyvenę lietuviai. Tas lietuvininko, kaip ne itin tikro lietuvio suvokimas, tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių gana ryškiai sustiprėjo autonominiais Klaipėdos krašto metais nuo 1923 m. ir turėjo įtakos Lietuvos vykdomai politikai Klaipėdos krašte.

Tenka pastebėti, kad ir dabar viešajame pasakojime apie Mažosios Lietuvos istoriją atsiranda (ne)sąmoningas siekis  sudėlioti „teisingą“ šio krašto istorijos vaizdinį, kuris yra apsprendžiamas vadovaujantis, kaip ir XIX-XX a. sandūros didlietuvių mąstysenoje, romantizuota tautine/nacionalistine vizija  apie „padalintas Lietuvas“. Klaipėdos krašto, po Pirmojo pasaulinio karo atitekusio Lietuvai, raida dažnai šių dienų nuomone yra tapatinama su vokiškumu (tam turi įtakos, greičiausiai, visų klaipėdiškių/memellenderių grupės priskyrimas vien tik provokiškai laikysenai), todėl siekiant pagrįsti penktojo Lietuvos etnografinio regiono lietuviškumą, yra pasitelkiamas  Mažosios Lietuvos savivardis.

Tik ar nuo to kraštas taps labiau Lietuvos? Klausimas retorinis ir skaudus.

Gal jis turėtų vystytis autonomiškai ir nekreipti dėmesio į „mamą“ su autokratiniais bei savininkiškais polinkiais, išugdytais rusų imperialistų, jų jungą nešant, sunaikinus tautos žiedą ir nusmukdžius bei prievartinių veiksmų dėka suprastinus genofondą? Aukštuomenė juk buvo nuožmiai naikinama ir carizmo, ir bolševikiniais laikais, ne kažkas iš mūsų tos lietuvybės beliko... tik voratinkliai vėjyje.

Susigrąžinti buvusią tapatybę ir gyventi atskirą gyvenimą gal būtų išeitis? Bent pabandyti - suremontuoti ir įstatyti senuosius langus, gyvenime ir sielose...

Straipsnyje panaudota informacija iš S. Pocytės publikacijos „Tilžės akto 100-metį minint" (2018.11.30 „Atvira Klaipėda")