Kunigas egzorcistas – apie šiurpius apsėdimo atvejus

- Kodėl pasirinkote kunigystę?

- Paprastai pasakius – ieškojau gyvenimo prasmės. Man tarybiniais laikais viskas atrodė beprasmiška ir visą laiką mane kankino gyvenimo prasmės klausimas. Norėjau patarnauti žmonėms, turėjau mintį pasirinkti gydytojo kelią, bet pasukau Viešpats tarnystės keliu. Nors mokiausi mokykloje dar tarybiniais laikais, bet visi mano klasėje buvo patriotiškai nusiteikę. Norėjome tarnauti Lietuvai, o netarnauti bolševikams. Paskui pradėjau Mišioms patarnauti Šančių bažnyčioje, Kaune. Kunigai ir klebonas buvo labai šaunūs, be to, puikiai sutariau su dar šešiais vaikinukais, kurie patarnavo Mišioms. Visi šie faktoriai ir turėjo įtakos mano gyvenimo keliui pasirinkti.

- Ar radote gyvenimo prasmę?

- Žinoma. Reikia galvoti apie amžinybę, viskas labai laikina šioje žemėje. Gyvenimo prasmė yra vykdyti Dievo valią, o tai reiškia atpažinti Kristuje Dievo meilę mums, žmonėms. Paprastai tariant, reikia suprasti, jog Dievas mane myli, aš ką bedaryčiau, jeigu tikiu Dievą, esu prasmingame kelyje ir eidamas šiuo keliu įveiksiu visus sunkumus su Viešpats pagalba. Dievu reikia pasitikėti kiekvieną dieną. Mes mažai apie tai kalbame, todėl dabar labai paplitusios rytietiškos praktikos, joga, meditacija ir pan. Mes nutolome nuo tikros krikščioniškos gyvenimo prasmės – gyvenimas yra gražus, aš keliauju pas tave, Dieve, kiekvieną dieną. Pasaulis nuostabus, bet tai ne galutinis tikslas. Pagrindinis uždavinys yra susitikti su Dievu. Mes labai apsikrauname laikinais dalykais, bandydami užpildyti savo vidinę tuštumą. Egzistencinėje filosofijoje kalbama apie egzistencinį psichologinį nerimą. Ir ne tik jie apie tai kalbėjo, prisiminkime Jurgio Baltrušaičio eilėraščius, paskaitykime Ž. P. Sartro romanus apie egzistencinį „pykinimą“. Žmogaus gyvenimas yra iššūkis ir tai turime pripažinti. Žmogus vis klausia savęs, kodėl tiek skausmo, kodėl tiek kančios, kada tai viskas baigsis, kodėl laimė tokia trumpa, kodėl turime išeiti iš šio pasaulio. Žmogus turi suprasti, jog jis yra mylimas ir reikalingas tai aukščiausiai būčiai, kurios aš nepažįstu ir nepajėgus pažinti.

- Labai tikslus ir aiškus atsakymas, kaip tikro karininko. Pasidalinkite su skaitytojais, kaip tapote karo kapelionu? (kapelionas – katalikų dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, nuolatinė ganytojiška globa. Yra ligoninių, karinių dalinių (karo), mokyklų, kalėjimų ir kiti kapelionai. Pavaldus vyskupui, – red. pastaba).

- Po seminarijos trejus metus dirbau Šiauliuose, paskui dvejus metus tarnavau Kėdainių rajone, iš kur metams išvykau į Romą toliau studijuoti ir ten praleidau septynerius metus. Apsigyniau magistrą ir daktaro laipsnį bei grįžęs į Lietuvą, 2000-ųjų rudenį, vyskupas klausė manęs, ką norėčiau toliau daryti. Visada norėjau dėstyti universitete ir man visada patiko kariuomenė, mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės viršila. Po penkerių metų mečiau dėstytojavimą, nes mačiau, jog nebespėju su darbais. Todėl pasilikau tik kapeliono pareigas ir egzorcizmą.

- Vien išgirdus žodį egzorcizmas šiurpas pagaugais nubėga. Kaip Jūs pasirinkote piktųjų dvasių varymą iš žmonių ar vietovių?

- Labai paprastai. Pas vyskupą Stankevičių atėjo moteriškė paprašyti palaiminimo ir pradėjo bažnyčioje siautėti. Pasirodo, joje sėdėjo demonas. Vyskupas nutarė paskirti kažką, nes pats neturi paprasčiausiai laiko, užsiimti egzorcizmu. Pamenu, mus paskyrė tris kunigus. Čia tik vyskupo sprendimas, patiems vargu ar kam kiltų noras užsiimti tokiais darbais.

- Ar ta moteris buvo pirmoji Jūsų, kaip kunigo egzorcisto, praktikoje?

- Tiesą pasakius, nelabai atsimenu, ar tai buvo pirmas kartas. Tai vyko prieš septyniolika metų. Nevedu jokio dienoraščio, nors gal ir reikėtų. Atsimenu keletą tokių sunkių, specifinių atvejų. Vieni truko keletą metų, kiti - keletą seansų ar net sekundžių.

- Gal galėtumėte papasakoti?

- Apie tą atvejį, kur trūko keletą sekundžių, esu jau pasakojęs. Žmogų ilgus metus kankino suicidinės mintys ir net buvo bandymų nusižudyti. Gydėsi įvairiose psichiatrinėse ligoninėse, gėrė vaistus, tačiau niekas nepadėjo. Ir aš su jo artimaisiais susitariau, jog jį atveš pas mane į bažnyčią ir mes visi kartu pasimelsime. Tiesą pasakius, kažkodėl tai nenorėjau, buvo rugpjūtis, už lango labai karšta vasaros diena ir norėjosi prie upės. Dar atvažiavo pavėlavę. Nepaisant to, susirinkome ir pradėjome melstis, sukalbėjau tas privalomas maldas ir nieko ypatingo nepastebėjau. Ir jau beišleidžiant tą žmogų ir jo artimuosius prie pat koplyčios durų nutariau nuoširdžiai palaiminti. Ir staiga prasidėjo didžiulis maurojimas, grįžome į koplyčios vidurį ir vėl pradėjom iš naujo melstis. Man tas vaizdas ligi šiol akyse stovi – rugpjūčio mėnuo, karšta, man rūkas akyse, tas žmogus ištiesia rankas į šonus ir lyg būtų užsivilkęs storą pūkinę striukę pradeda pūstis ir pakilęs maždaug per sprindį nuo žemės pradeda riestis. Jo artimieji, pamatę tokį vaizdą, pradeda bėgti iš koplyčios. Gerai, kad aš iš anksto buvau įspėjęs, jog negalima rodyti baimės piktai dvasiai, nes po to tave patį gali apsėsti ir varginti. Ir po to, kai pavyko apraminti jo artimuosius, apsėstasis pradėjo man sakyti, jog mes buvome susitikę ir anksčiau. Tik tada aš nugalėjau, o dabar nugalės jis. Po tokių žodžių man neliko abejonių, kas čia kalba. Pradėjau toliau melstis, maurojimas buvo beprotiškas, nežmoniškas, net pagalvojau, iš kur žmoguje gali būti tiek oro. Svarbiausia nepasiduoti ir žinoti, jog Kristus su tavimi. Po sukalbėtų maldų, žmogus nusileido ant pirštų galų ir stovi kaip balerina. Dar pamaurojo, mes dar pasimeldėme ir po viso proceso palydėjau jį prie durų. Išeidamas jis atsisuko į mane ir sako: „Nemaniau, jog bus taip stipriai“.  Visas džiaugsmas, jog jam liovėsi visos tos suicidinės mintys, žmogus dabar gyvena ramiai.

- Trūksta žodžių, net sunku patikėti. Ar Jūs niekada nebandėte įamžinti šio proceso? Nufotografuoti arba nufilmuoti?

- Bažnyčios nuostatai neleidžia. Nes tai gali būti išviešinta ir tiesiog sugriautume žmogui gyvenimą.

- Ar žmonės patys ateina prašyti Jūsų pagalbos, ar juos atveda artimieji?

- Būna įvairiai. Kartais patys, kartais artimieji. Būna, kai tėvai ateina prašyti pagalbos dėl savo mažų vaikų, o aš aiškiai matau, kad pagalbos reikia patiems tėvams, nes jie yra apsėsti. Vaikai labai retai būna apsėsti, ypatingai iki septynerių metų. Dabar daugiau atvejų pasitaiko, nes jie užsiima įvairiais burtais, internete susiranda baisių dalykų. Dažniausiai vaikus kankina tas demonas, kuris tūno tėvuose, ir baisūs dalykai darosi su vaiku. Buvo atvejis, kai mama atvedė savo ketverių metų vaiką, nes jis buvo be galo agresyvus. Kai meldžiausi už vaiką, vaikelis buvo ramus, kai pradėjau melstis už mamą, tai liaudiškai tariant, koplyčioje pasidarė mažai vietos. Mama pradėjo siautėti, kalbėti įvairiomis kalbomis, keiktis, spardyti altorių.

- Tačiau tai galėtų būti ir psichinės ligos požymiai. Kunige, kaip atskirti psichinius sutrikimus nuo velnio apsėdimo?

- Tai tikrai nėra lengva padaryti. Reikėtų kelių specialistų nuomonės. Būnant Romoje konferencijoje teko bendrauti su vienu austrų psichiatru, kuris sakė, jog ankščiau į viską žiūrėdavo kitaip, pamatydavo, jog žmogus nesveikuoja, nustatydavo jam šizofreniją, paskirdavo vaistus ir pamiršdavo jį. O tarptautinė psichiatrų nuomonė yra tokia, jog jie iki šiol nežino šios ligos priežasties, todėl visuomet verta už tą negaluojantį žmogų pasimelsti. Net jeigu ir tikra liga, vis tiek už žmogų reikia melstis. Nes būna ir tokių atvejų, jog žmogus turi psichinių problemų ir yra apsėstas tuo pat metu. Tai tada medicininis gydymas ir malda kartu gali padaryti stebuklus. Yra žmonių, kurie kenčia nuo psichinės ligos, bet mieliau būtų apsėsti velnio, kurį galima išvaryti. O dabar turi nešti labai sunkų savo gyvenimo kryžių. Reikia specialistų konsultacijų, maldos, kantrybės viską išsiaiškinti. Kita vertus, demonas gali slėptis, nes nenori būti atpažintas. Bet čia jau prasideda teologija, kuri sako, jog velniui blogai šiame pasaulyje, nes pastarasis priklauso Dievui. Ir naikindamas žmogų iš vidaus, velnias keršija Dievui.

- Ar kasdieniame gyvenime Jūs galite pajusti ar pamatyti, jog žmogų apsėdęs velnias?

- Ne, aš ir nesistengiu, nes reikia susikaupti ir gyventi savo gyvenimą. Nes ir pačiam psichika gali pakrikti. Bet, kai ateina žmogus melstis pas mane į bažnyčią ir tu kalbėdamas užtarimo maldą bei padėjęs ant jo ranką, gali kažką pradėti jausti. Tiesą pasakius, piktos dvasios greičiau pajaučia kunigą arba tikintį žmogų. Buvo konkretus atvejis. Šventinau namą, kurio vienas iš gyventojų žuvo autoavarijoje keistomis aplinkybėmis. Apėjome su šeimininku visą namą ir surinkome begalę atvežtinių iš svečių šalių amuletų – sapnų gaudyklių, kažkokių papirusų, „laimės akių“. Pririnkome visą maišą ir liepiau jam jį išmesti. Atsisėdome gerti arbatos, bet aš vis tiek jutau dar kažkokį nerimą ir priėjau prie didžiulio svetainės lango. Atitraukęs užuolaidą, pamačiau viename kampe stovintį kryžių, viduryje surikiuotus, neva, laimę nešančius drambliukus. Vien tai pamatęs pasakiau, jog jų neturi likti namuose, nes tai prietaras. O kitame kampe - stovintį didžiulį Budą. Parodžiau į Budą ir pasakiau, jog jį reikia išmesti. Ir įsivaizduokite. Mano ir šeimininko akyse priešais stovintis kryžius pradėjo švytuoti, vinys, kuriais buvo prikalti Jėzaus delnai, išsitraukia, bet neiškrenta. Ir Jėzus tuo metu pakrypsta aukštyn kojom. Mes su namo šeimininku stovime sustingę. Jis manęs pradėjo klausti, kaip man tai pavyko padaryti. Bet aš jam sakau, jog čia ne aš tai padariau, o tos jėgos, kurios neapkenčia Jėzaus. Aš sudaužiau tą Budą ir išvežiau išmesti.

- Bet, kunige, ar Jūs nemanote, jog visos religijos geros, jeigu žmogus yra geras ir ieško jose pozityvumo?

- Matote, Vatikanas mano, jog rytų religijos yra pagoniškas tikėjimas. Pažiūrėkite tokį filmą „Šokiruojanti Azija“, ten aiškiai sakoma, jog rytų religijos – tai bendravimas su dvasiomis. Pats Dalai Lama sakė, jog nereikia ten lįsti, nes gali būti labai pavojinga. Rytiečiai mano, jog su dvasiomis galima susitarti, jas apgauti. O krikščionybėje yra aiškiai pasakyta, jog Jėzus piktą dvasią nugalėjo, su ja negali būti jokių diskusijų.