Gyvenimą šeimai atidavusi kentriškė myli ir savus, ir svetimus vaikus

Situacija pasikeitė

Pokalbio metu labai jautėsi, kokios svarbios vertybės yra šeima, pagarba, išklausymas, supratimas, meilė. Akivaizdu, kad čia po didelio darbo ir jūros kantrybės užmegztas itin glaudus ryšys su vaikais, kurie kažkada buvo svetimi, o šiandien tapo savais.

Skirmantai jau užaugino tris savo vaikus. Šiuo metu glaudžia prie širdies dar 5, iš kurių 4 neturi kraujo ryšio. Vyriausiems yra po 12 metų, o mažiausiajai - 4.

„Nuo vaikystės svajojau būti globėja. Mano močiutė vis priglausdavo vaikus iš internato. Gal tai taip ir prigijo. Negalvojau, kad tiek daug. Buvome keletą metų budinčiais globėjais. Tas ketvertukas jau buvo pas mus atvežti ir mes juos pažinojome. Po kurio laiko tapo aišku, kad jų tėvai nepasikeis, todėl nuspręsta tuos vaikus paimti iš tos šeimos. Buvo kalba apie tai, kad juos išskirs, nes niekas nenorės iškart pasiimti keturių. Tada ir teko mums su vyru priimti sprendimą. Tą turėjome padaryti per keletą dienų. Bet paskambinome kitą dieną ir pasakėme, jog vaikų negalima traumuoti ir išskirti, jie mus pažįsta ir kad juos paimsime“, - kalbėjo Angelė.

Pasak pašnekovės, kai vaikus atvežė, gyvenime teko įveikti daug sunkumų.

„Pradžioje atrodė, kad jie nemoka net kalbėti, bendrauti. Po namus visur lakstė. Buvo padūkę. Bet vėliau viskas susitvarkė. Dabar visiškai kitaip. Jau greit ketveri metai, kai esame drauge. Vyrą vadina seneliu, bet kartais vadina ir tėveliu. Mane vadina mama“, - su meile kalbėjo moteris.

Myli globojamus vaikus

Kai į Skirmantų šeimą atvežė ketveriukę, mažiausiam vaikui buvo vos 7 mėnesiai, o vyriausiam – 8 metai. Su iššūkiais buvo susiduriama kasdien. Iš šeimos ar įstaigos paimti vaikai turėjo savų baimių, įtampos, nežinomybės.

Kad ir kaip būna sunku, tačiau Pagėgių krašto gyventoja net negalvoja apie tai, kad galėtų tų vaikų atsisakyti.

„Vaikai yra vaikai. Niekam jų jau nebeatiduočiau. Dažnai aplinkiniai sako, jog už tai, kad juos auginu, jie net nepadėkos. Bet bus kaip bus. Svarbiausia - juos užauginti“, - teigė A. Skirmantienė.

Biologiniai vaikai taip pat lengvai priėmė ir myli globojamus vaikus: ir atostogoms pasiima, randa laiko kartu įvairia veikla užsiimti.

„Mūsų šeima mėgsta keliauti. Dažnai lankomės baseine. Amelija ne kartą pasakė, kad gyvenime nebūtų to darę, jei nebūtų atsiradę mūsų šeimoje. Pradžia buvo sunki. Reikėjo ir psichologo, ir tiesiog pačiai išsikalbėti. Su Pagėgių gerovės centru visada glaudžiai bendradarbiavome“, - tęsė globėja.

Anot Angelės, jei turėtų burtų lazdelę, nieko gyvenime nekeistų, nes tie vaikai dovanoja labai daug džiaugsmo ir meilės.

„Jie spinduliuoja meile. Pavyzdžiui, kai mano gimtadienis, jie daro atvirukus, rūpinasi, kad ir gėlių būtų. Visas jų dovanėles deduosi į dėžutę. Man ir makiažus atlieka, ir šukuosenas. Viską leidžiu daryti. Vaikai yra vaikai. Jų net pagalbos nereikia prašyti. Labai supratingi. Grįžusi visada randu sutvarkytus namus. Turiu ir šešis anūkus. Visi randa bendrą kalbą. Visiems  laiko užtenka“, - atviravo A. Skirmantienė ir tvirtino, kad visais savo vaikais didžiuojasi.

Taigi, reikia jausti vidumi, jog kitus vaikus gali priimti kaip savo, gali juos globoti ir mylėti. Vaikai visuomet jaus, jei tu tai darysi nenuoširdžiai, jaus, kad nėra jūsų šeimoje savas.