R. Renčeliauskas: Sėkmės paslaptis – sąžiningas darbas ir gera komanda

- Jūs jau šešeri metai, kaip išėjote į užtarnautą poilsį. Ar gaila buvo palikti darbą, juk jam atidavėte penkiolika savo gyvenimo metų?

- Pačioje pradžioje galbūt buvo kažkiek nejauku. Atrodo, visą laiką turi tiek daug darbo, skubi padėti žmonėms, ypatingai potvynio metu. Juk reikėdavo žmonėms įvairiausios pagalbos – medicininės, ugniagesių gelbėtojų. Palaikydavau tamprius ryšius su užtvindomų teritorijų gyventojais. Kiekvieną rytą ateidavau  į darbą valandą anksčiau, nes turėjau sąrašą vietovių ir žmonių, kuriems iš karto skambindavau ir jie geranoriškai atsiliepdavo ir pasakodavo, kas įvyko per naktį užlietose vietovėse. O jau prieš darbo pradžią, aštuntą valandą, turėdavau bendrą suvestinę, kurią privalėjau teikti Klaipėdos priešgaisrinei gelbėjimo valdybai bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Be to, tą suvestinę turėjau teikti ir Šilutės merui, mero pavaduotojui, administracijos direktoriui. Nesvarbu, ar tai būdavo šeštadienis ar sekmadienis. Potvynių metu man išeiginių nebūdavo.

- Tai Jūs taip buvote atsidavęs savo darbui?

- Kiekvienas žmogus turi būti atsidavęs savo darbui, jeigu nori pasiekti rezultatų. O mano darbo rezultatas buvo žmonių saugumas ir jų gerovė. Todėl stengiausi, kaip galėjau. Ir aš į darbą eidavau kupinas entuziazmo. Šis darbas labai patiko, nejaučiau jokios naštos. Teko bendrauti su žiniasklaida. Žurnalistai skambindavo ir išeiginėmis dienomis, klausdami kokia gi situacija mūsų krašte, ir man net minties nebuvo jiems pasakyti, jog šiandien išeiginė – paskambinkite pirmadienį. Atvirkščiai, stengdavausi informuoti kuo daugiau žiniasklaidos atstovų ir valdžios institucijų dėl susidariusios padėties. Ryte informuodavau visus apie situaciją ir dar vakare prieš darbo pabaigą apskambindavau visus ir dar kartą patikslindavau informaciją. Ir namo eidavau ramia širdimi.

- O kaip Jūsų šeimos nariai reaguodavo, jeigu Jūsų savaitgaliais nebūdavo namuose?

- Prisipažinsiu, Dievas mane apdovanojo nuostabia žmona ir be jos pagalbos ir palaikymo nebūčiau gyvenime tiek pasiekęs. Grižus iš darbo, ant stalo visuomet garuodavo karšta vakarienė ir niekada negirdėjau jokių priekaištų. Juk būdavo atvejų, kai reikėdavo ir naktį keltis, važiuoti į miško gaisrus. Žmona mane suprato ir tik vieno prašė, jog būčiau atsargus ir saugočiau save. Už tai aš jai be galo dėkingas. 

- Dabar, išėjus į pensiją, papasakokite, kuo užsiimate, kaip bėga Jūsų dienos?

- Iš pradžių galvojau, ką gi aš veiksiu? Juk buvo toks darbas, tiek veiklos, o dabar atsikelsiu ir ką gi man daryti. Tačiau atsisėdau ir susiplanavau savo dienas, savaites ir mėnesius. Rudenį mano pomėgis grybauti, mano žmona žino, jog antradienį ir ketvirtadienį aš vykstu grybauti. Nepaprastai mėgstu žvejoti. Manau, jog kiekvienas vyras, gyvendamas pamaryje, yra nors kartą žvejojęs. Tą jausmą, kai tau užkimba lydeka kokių 5 ar 6 kilogramų, perduoti žodžiais neįmanoma. Aš pamilau žvejybą dar vaikystėje ir iki šiol ši aistra nepraeina, mano dukros irgi kartais važiuodavo su manim meškerioti, bet labiausiai mane džiugina mano vyresnioji anūkė Šarlotė, kuri visuomet pasiruošus griebti meškerę ir lėkti gaudyti žuvyčių. Neabejoju, jog kai paaugs mažoji anūkė – ji irgi prisijungs prie mūsų.

Mes taip pat turime sodą, kur praleidžiame daug laiko. Čia visuomet yra ką veikti ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį.

Stengiamės pakeliauti, kai yra proga, pasižvalgyti po Lietuvą. Nuvažiuojame į Kėdainius, iš kur esu kilęs, kur palaidota mano mama ir gyvena brolis su seserimi. Nuvykstame ir į Kauną aplankyti mano žmonos sesers. O žiemą dažniausiai laiką leidžiame namie, skaitydami knygas, žiūrėdami televizorių. Mėgstu gaminti maistą, todėl dažnai eksperimentuoju virtuvėje. Žmona ne tik leidžia, bet ir džiaugiasi tokiu mano pomėgiu.

- Gyvenate gražų, visavertį gyvenimą, bet vis tiek stebite Šilutės  gyvenimą ir ypatingai savo kuruotą sritį. Ar matote kokius pokyčius?

- Be abejo, aš domiuosi tuo darbu. Žinoma, jog dabar reikalai pagerėjo ir darbas palengvėjo, nes pastatyta estakada. Dabar nebereikia ugniagesiams važiuoti amfibijomis, su Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku Rimantu Mačijausku labai artimai bendraudavome. Aš jam galėjau skambinti ir naktį, ir dieną, ir jis niekada nėra man ką nors blogo padaręs. Visada smagu su juo susitikti. Turėjau nuostabią komandą. Ir medikai mūsų krašto puikūs, policija ir Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Šilutės skyrius bei jo vadovė J. Kubaitienė. Ne tik visada laiku atskubėdavo į pagalbą, bet niekada nėra atsisakę dalyvauti pratybose. Naudodamasis proga dar kartą noriu jiems padėkoti.

- Sakykite, ar turite kokių pastebėjimų ar palinkėjimų dabartinei priešgaisrinės saugos vadovybei?

- Kaip ir kiekviename darbe svarbiausia suburti gerą komandą.  Visus kylančius klausimus tarp kolegų reikėtų spręsti pratybų metu tam, kad kilus nesklandumams kritinėje situacijoje vieni kitus suprastų iš pusės žodžio. Man išėjus Priešgaisrinės saugos tarnyba buvo atskirta nuo Civilinės saugos, todėl darbo ir atsakomybės krūvis sumažėjo. Dabar už šias tarnybas atsako du skirtingi asmenys.

Džiaugiuosi, jog mano vadovavimo laikotarpiu priešgaisrinė ir civilinė sauga turėjo gerą vardą. To vienas, be komandos, nebūčiau pasiekęs. Aš atidaviau tam darbui visas savo jėgas ir žinias, todėl dabar, išėjusiam į pensiją, man nereikia pereiti į kitą gatvės pusę, jeigu pamatau pažįstamą. Man nėra ko gailėtis ar gėdintis. Nors, tiesą pasakius, turiu vieną svajonę – norėčiau, jog Savivaldybės ugniagesių komandos, kurias sudaro Kintų, Saugų, Švėkšnos, Vainuto ir Žemaičių Naumiesčio ugniagesių komandos, būtų prijungtos prie Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.

- O ar jos nebuvo Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos sudėtyje?

- Prieš man pradedant darbą jos buvo perduotos Šilutės rajono savivaldybei su visa sena įranga. Mano manymu, to pagrindinė priežastis – jų finansinis išlaikymas. Todėl, kad šios ugniagesių komandos buvo aprūpintos senais priešgaisriniais automobiliais ir jų įranga. O Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas tam skirti pakankamai lėšų negalėjo, nes reikėjo rūpintis priešgaisrinėmis gelbėjimo tarnybomis. Sujungus jas su Šilutės priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, žymiai pagerėtų jų finansinis ir materialinis aprūpinimas. Juk gaisro metu jos atlieka tokias pačias funkcijas, kaip ir Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai.