Irena Arlauskienė: Pagalvojimai apie meilę Antikos poetė Safo

Pagalvojimai apie meilę 

Antikos poetė Safo

Vos tave pamatau, nebeklauso liežuvis,

Gyslom teka ne kraujas – ugnis.

 Ausyse ima ūžti, ir akis užkloja

Juoda tamsa.

Iš gydytojų praktikos: Tai tiksliausias klinikinės meilės ligos apibūdinimas Europos literatūroje.

                         Prosenelės

Kaip sūnų,

 jų taip nelaukė

užgimstant –

reiks kraitį sukrauti,

dalią mokėti.

Bedalės,

bekraitės

niekas neims.

Bet motinos laukdamos

širdį joms davė –

besiilginčią meilės ir vyro glamonių.

Nesitikėjo,

kai dėl žemės,

dėl pinigo juodo

į nemylinčias rankas,

nesvetingus namus

buvo darbui ir vargui parduotos.

Tarp nemeilės juodų valandų

tik šiltos kūdikio rankos, apsivijusios kaklą,

sugrąžindavo norą gyventi.

Just. Marcinkevičius  „Močiutės mūsų“:

Kaip žemė grubiai mylėtos,

Pavirsdavo jos žeme.

Visa Lietuva išpenėta

Sudžiūvusia jų krūtine.

Mūsų motinos

Likimas joms davė laiką,

suskaldytą karų ir pokario sumaišties,

laiką, pilną nežinios, praradimų,

skurdo ir beduonės kasdienybės.

O reikėjo juk vaikus pamaitinti, aprengti

ir kaip nors ateičiai ruošti.

Tik viltis, tik mažytė liepsnelė

tikėjimo skaidrino būtį,

nors kartais ir saulėtas dangus

už juodą juodesnį debesį rodėsi.

Bet reikėjo gyventi:

į žemę gyvas nelįsi.

Kur likosi savo namų,

savo žemės,

savo dangaus svajonė?

Tos vienos vienintelės laimingos

dienos, sočios ir prasmingos

išgyvenimo teisė?

Lyg kristalas, lyg kalnų deimantas,

širdies uolose išglūdėjęs,

tebešviečia mūsų motinų

pasiaukojimas,

atsidavimas,

                        meile gyva jų sielos atmintis.

Nebaigtas P. Širvio eilėraštis:

Kas išsems mano ilgesį gilų,

Žarijas iš širdies kas išsems?

                         Mano  bendraamžiai

Netiesa, kad nežinom,

ar apsimetam

neskaičiuojantys likusio laiko.

Ne visada išnaudojam dienos

kaip likusio brangakmenio vertę.

Lyg netyčia

ji nugrimzta

tarp buities būtiniausių darbų

nespalvota, pilka

kojų ir raumenų skausmu

vakare pažymėta.

Bet jeigu paklausi,

ką toj senatvėj jauti?

 – Nieko, – atsakys

visi alei vieno,

nes nėra jos širdy –

toj, kuri liga dar nebuvo žymėta.

Toj jaunystės giedroj,

vilčių ir svajonių pilnoj,

kur meilė pirmoji

saulėlydžiuos skleidės.

Kur paukščio giesmė

gražiausias melodijas grojo,

kur veidrodis rodė

iš pieno ir kraujo išplaukusias,

o vėjas šukavo geltonas kasas.

Ta jaunystė

dažną rytą prabunda kartu su mumis

                       ir smagią žada vis dieną.

Tik  įkandin juoko

išsirango iš lovos

sustingusi ir tokia vargana

tikroji senatvės būtis.

E. Mieželaitis „Lakštingala“:

                           Čia pražydo balta obelis,

                               Prisišliejus prie mėlyno klevo...

                               Čia jaunystė –

                               Kaip bernas ant žirgo  –

                               Atšuoliavo ir vėl nušuoliavo...