Verslininkas A. Gečas apie Šilutės „baltuosius rūmus“, kriminalinį pasaulį ir padarytas išvadas

- Jūsų įmonė „Litorina“ jau veikia daugiau nei trisdešimt metų. Retą verslininką galima pasveikinti su tokia sėkme. Tais laikais klestėjo nusikalstamos grupuotės ir būti verslininku buvo ne tik sunku, bet ir pavojinga.

- Taip, mes įregistravome savo įmonę 1991 metų kovo 1 dieną, o pradėjome veiklą tų pačių metų vasarą. Matote, tais metais mes, šilutiškiai, dar nelabai supratome, dar nejutome, kas yra tas organizuotas kriminalas. Pirmuosius pavojaus ženklus pastebėjome, kai prasidėjo privatizavimo laikai. Mes buvome išsinuomoję iš valstybės neterminuotam laikui neįrengtas patalpas, kurias patys ir įsirengėme. Ir vieną rytą sužinome, jog mūsų patalpos atiduodamos į privatizavimo aukcioną. Išgyvenome tikrą šoką. Prasidėjus privatizavimo „erai“ ir vystantis verslui labai greitai atsirado visokio plauko vyrukai, kurie siūlė savo „stogą“. Buvo keli variantai išspręsti šią situaciją. Pirmas – pirkti iš jų „stogą“. Antras – kreiptis į policiją. Nors tais laikais buvo gerų, sąžiningų policininkų, bet buvo ir labai „slidžių“ pareigūnų. Ir buvo trečias variantas  - ginti savo verslą patiems. Tai buvo „laukiniai vakarai“. Pamenu, kai važiuodavome į Rusiją, nes tuomet didžiausi verslo ryšiai buvo ten, o bankai dar nedirbo kaip įprasta dabar, tai veždavomės grynus pinigus didėlėse sportinėse rankinėse, puikiai žinojome, kiek į jas telpa pinigų, teko vežti grynus pinigus prikrovus pilną bagažinę.

- Ar buvote sulaukęs grasinimų iš kriminalinio pasaulio atstovų?

- Buvau sulaukęs ir grasinimų, ir raštelį gavęs, kuriame buvo parašyta, kur ir kada atnešit pinigus. Mes surengėme jiems pasalą. Bet, manau, jog tai galėjo būti vietinių „berniukų“ juokeliai, nes jie patys neatėjo. Nes, kaip aš minėjau, kriminalinio pasaulio atstovus, kurie prievartavo turtą, mes puikiai žinojome. Jų ieškoti nereikėjo, jie patys ateidavo į privatizavimo aukcionus. Ir juos matė ir policininkai, ir prokuratūra, ir patys verslininkai. Visi viską matė.

- Na, tikriausiai, išgyvenus tuos „laukinius vakarus“ ir išlaikius stabilų verslą iki šių dienų, niekas Jūsų nebeišgąsdins ?

- Oi, Šilutėje tokių kaip aš tikrai yra ne vienas. Yra daug senų kompanijų, kurios visą tai praėjo ir išliko. Šilutėje verslininkai tikrai buvo sumanesni nei kriminalinio pasaulio atstovai. Iš tų nusikaltėlių tik vienetai liko, kai kurie su „tamsiu šešėliu“ yra versle. Apie juos rašoma, kalbama, bet trūksta įrodymų ir jie toliau gyvena tarp mūsų.

- Su nusikaltėliais išsiaiškinome, sakykite, o politikai pas Jus niekada nebuvo atėję prašyti pinigų, paramos, užtarti žodį ar bent leidimo savo agitacinį plakatą pasikabinti ant „Litorinos“ sienos?

- Kažkada mes įsileisdavome juos su plakatais, bet vieną gražią dieną nusprendėme, jog nebus jokių politikų. Kartais labai prašosi, bet mes atsakome, jog tegul iš pradžių ant „Maximos“ savo plakatus užkabina (o to jiems niekada nebus leista padaryti), tada galite ir pas mus kabinti. Mano manymu, kompanijos, kurios teikia paslaugą visiems žmonėms, neturėtų reikštis politikoje. Nes vieniems žmonėms nepatinka vieni politikai, kitiems – kiti. Vienais metais pasiūlėme visiems politikams suteikti reklaminį plotą, bet ne visi panoro tokiu būdu reklamuotis. Po to nusprendėme, jog nereikia nė vieno. Esu įsitikinęs, jog verslas ir politika yra nesuderinami dalykai. Žmogus, norintis būti politiku, tam turėtų ruoštis nuo mokyklos suolo. Juk yra ne vienas miesto meras, kuris atėjęs iš verslo, neišbrenda iš skandalų. Aš dažnai pajuokauju sakydamas, jog jeigu verslas blogai sekasi, tai gal tu eik į politiką. Rimtai kalbant, manau, Lietuvai iki atsakingos politikos dar toli. Lietuvoje biurokratija griauna valstybę, valstybės tarnautojų yra per daug. Netgi žiūrint į mūsų Šilutės savivaldybę, vadinamuosius „baltuosius rūmus“, pusę ten esančių valdininkų reikėtų atleisti ir jų atlyginimus atiduoti likusiai daliai. Patikėkite, darbo efektyvumas žymiai padidėtų.

- Kaip „Litorinai“ pavyko išlaikyti stabilumą, nebankrutuoti ir tapti klestinčia kompanija?

- Čia iš šalies gali pasirodyti, jog nėra jokių problemų. Iš pradžių buvo didelis noras ir motyvacija tai kurti. Pirmieji steigėjai buvome mes trise – R. Višinskas, S. Timinskas ir aš, po to prisijungė J. Žiemys. Tačiau nesuprasdami, nemokėdami ir nesuprasdami daug niuansų bei veikiami svetimų jėgų, mūsų ketvertas subyrėjo. Ko gero, tai išgyvena dažna kompanija. Įmonėms, kurioms pavyko atsilaikyti, dabar yra didelės ir klestinčios Lietuvos kompanijos. Mums nevisiškai pavyko ir mes subyrėjome į kelias dalis. Kai kurie dar dirba, kai kurių darbus perėmė vaikai.

- Daug dirbate, bet ir rimtai ilsitės. Esate Šilutės motociklininkų klubo „Hellions“ nariu. Ar ta meilė motociklams nuo vaikystės?

- Taip, atsimenu, kai milicininkai man neleisdavo motoriniu dviračiu važinėti (per jaunas buvau). Bėgdavome nuo jų, turėjome „labai gerus“ santykius su milicija. Dabar man motociklas ir baikerių klubas yra pramoga, būdas nuimti stresą, atsipalaiduoti. Pačioje pradžioje, įkūrus klubą, buvo daug dalyvių, tačiau besivystant liko tik ištikimiausi. Šiuo metu mes jau ne vien tik Šilutės klubas, esame prisijungę prie pasaulinės motociklininkų brolijos „Viet Nam Vets Legacy Vets MC“, kurį įkūrė amerikiečiai, Vietnamo karo veteranai. Mūsų klubas priklauso tarptautiniam klubui, tad porą kartų per metus susitinka kiekvieno regiono atstovai ir porą kartų per metus vyksta pasauliniai susitikimai, o kur dar kaimynų lankymas.

- Kaip Jūsų šeima reaguoja į šį pomėgį?

- Mano žmona pati vairuoja motociklą, ji buvo klubo narė nuo pat įsikūrimo. Dabar ji jau nebedalyvauja, nes „ Legacy Vets MC“ yra labai uždara brolija, kur moterų nepriima, deja, tokios yra brolijos nuostatos. Yra savos labai griežtos taisyklės.

- Gyvenate įdomų ir turiningą gyvenimą. Daug dirbote, daug iššūkių įveikėte. Prieš kurį laiką Jus užklupo sunkus iššūkis – miokardo infarktas. Kaip liga pakeitė Jūsų gyvenimą?

- Šiuo metu dar gydausi. Todėl apie tai anksti kalbėti. Nemanau, kad mano gyvenimas po gydymo labai pasikeis. Kiekviena liga yra įveikiama, arba ne. Tai yra žmogaus ir Dievo rankose. Dėl infarkto 90 procentų visada kaltas pats žmogus ir tik 10 procentų ligai daro įtaką kiti veiksniai. Aš padariau išvadas. Bet įveikęs negalavimus būtinai vėl sėsiu už motociklo vairo. Gyvenimas nestovi vietoje.