Valė Jasulaitytė-Kuisienė

Yra laukai ir dirvoje ražienos,

Ir toliuose miškai boluoja.

Ateina tos nelauktos dienos,

Kai pamiškiais voratinkliai boluoja.

Bet kai saulutė retkarčiais pažiūri,

Į tuos geltonus krentančius lapus.

Ir obelis, palinkusias nuo vaisių,

 Gražių, raudonų obuolių.

O vakare taip liūdna, neramu,

Aukštai dar girgsi mėnesienoj žąsys.

Tenai geltonų lapų takeliu

Iš lėto slenka liūdesys manasis.

Kada aukštai mėnulio pilnatis

Mums šypsosi iš debesų,

Taip norisi pabūti su jumis

Ir eiti kartu tuo rudeniniu taku.

Ten, kur žydi purienos,

Ir sena obelis,

Mūsų lauki kasdieną,

Gal nors vienas sugrįš.

Grįšim, miela mamyte,

Takeliu per laukus,

Kur langelis dar švyti,

Traukia lizdas jaukus.

Dar ne kartą mus glausi

Prie baltų smilkinių

Ir ne kartą paklausi,

Ar gyvent nesunku?