D. Lučinskienės: padidėjo skaičius žmonių, kurie stovi ant savižudybės ribos

- Diana, gal galėtumėte prisistatyti „Šilokarčemos“ skaitytojams?

- Jau dešimtmetį dirbu psichologe. Psichologija - nuostabus mokslas, kai sujungi teoriją su praktika, ypatingai su savo išgyvenimais. Kai žmogus ateina pas mane į konsultaciją su savo problemomis, o aš jau tai patyrusi savo kailiu, man kur kas lengviau jam padėti ir žmogus tai jaučia. Teoriją sunku pritaikyti vaikams, nes kiekvienas vaikas yra individualus. Nors ir yra išvesta viena bendra teorija, tačiau praktikoje ją panaudoti sunku. Nuo 2013 metų pradėjau dirbti mokykloje, kurioje mokėsi vaikučiai iš vaikų namų. Tai sunkiausias kontingentas.

- Kokie buvo Jūsų įspūdžiai ?

- Aš pamačiau ten tiek daug skausmo ir neteisybės, tiek daug psichologiškai sužeistų vaikų. Ir supratau, jog pagrindinė viso to priežastis – informacijos trūkumas. Šiandien, aišku, laikai pasikeitė. Bet tuomet tai buvo katastrofa. Man trūko laiko pabendrauti su kiekvienu vaiku, tai kalbėdavausi su jais ir per ilgąją pertrauką. Aš buvau viena psichologė, bet dirbau keturių specialistų darbą.

- Kaip Jums pavyko susidoroti su krūviu ir padėti tiems vaikams?

- Iš pradžių buvo nelengva, nes atrodo pradedi dirbti su vaiku, po truputėlį keisti jo elgesį, dirbi su juo, kad jam pavyktų susikoncentruoti pamokoje, koreguoji jo agresyvumą, o po mūsų bendravimo tas vaikas vėl išeina į jam įprastą erdvę ir mano pastangos lyg ir nueina per nieką. Juk tie vaikai jaučiasi išstumti iš visuomenės, juose tūno didžiulis nemylimo vaiko jausmas. Tačiau prisipažinsiu, buvo mintis išeiti iš darbo, bet jau buvau labai pamilusi tuos vaikus. Ilgai galvojau ir po kelių dienų radau atsakymą – Diana, tu nežiūrėk kas vyksta, kai tas vaikas išeina už tavo kabineto durų, bet kol jis yra su tavimi tą penkiolika minučių, jis keičiasi ir  jam užteks to laiko ir gautų žinių pragyventi šią dieną. Man taip palengvėjo ir supratau, jog esu savo vietoje.

- Bet Jums teko dirbti ir su suaugusiais reabilitacijos centre?

- Taip, ten dirbau su žmonėmis, kurie gyvenime buvo padarę daugybė klaidų, turintys įvairiausias priklausomybes, sėdėję kalėjime. Pradedant bendrauti su kiekvienu nauju klientu, turėjau surinkti žmogaus anamnezę, t. y. jo gyvenimo istoriją nuo pat vaikystės. Ir beveik visi suaugusieji, su kuriais teko dirbti, turėjo didžiules vaikystės traumas. Tai buvo ir seksualinis išnaudojimas, tėvų alkoholizmas, baisios fizinės bausmės, vaikai buvo net kankinami badu. Žodžiu, išgirdau siaubingas istorijas.

- Aš neįsivaizduoju, kaip Jūs užmigdavote naktimis?

- Aš negalėjau miegoti naktimis. Kankino nuolatinis nuovargis. Net mano vaikai liko nuošalyje, aš visa atsidaviau darbui. Ir dar tuo metu mokiausi finomenologinės psichologijos, konsteliacijos išdėstymo, paremto vokiečių psichoterapiauto Berto Helingerio. Ir įgytos žinios man padėjo „neparsinešti darbo namo“. Tiesiog reikia atskirti, kur tavo gyvenimo istorija, o kur kito žmogus. Ir ką tas žmogus išgyveno savo gyvenime, tai jam ir duota – tai jo likimas. Aš negaliu pajausti jo patirtį, bet tik įsivaizduoti ir bandyti padėti.

- Su kuo Jums buvo sunkiausia dirbti – su suaugusiais ar vaikais?

- Tiesą pasakius su suaugusiais, kurie buvo „užsidėję karūną“. Ką turiu omenyje? Na, įsivaizduokite, man atneša ant rankų, tikrąja ta žodžio prasme, degradavusį narkomaną, kuris net negali paeiti, iš jo nieko nelikę – tik kaulai ir oda. Mes pradedame su juo ilgą reabilitacijos procesą, integruojame jį į gyvenimą, po kurio laiko jis atsistoja ant kojų ir išeina savanoriauti socialiniu padėjėju į reabilitacijos centrą. Man sunkiausiai būdavo su tokiais žmonėmis, nes jie pradėdavo žiūrėti į ligonius, kai dar visai neseniai buvo tokie patys, iš aukšto – „užsidėdavo karūną“. Jausdavosi pranašesni ir protingesni už tuos, kuriems reikia pagalbos. Jausdavau vidinę išdavystę, nes iš pradžių tas žmogelis buvo toks paprastas, sužeistas, sugniuždytas, o atsistojęs ant kojų jis pradėdavo elgtis labai bjauriai su žmonėmis, ieškančiais pagalbos ir net pulti mane psichologiškai. Man dėl to kraujuodavo širdis. Kad pagydyčiau save, pradėdavau medituoti, skaityti Šventą raštą. Aš juk negalėjau to žmogaus smerkti, turėjau išlikti neutrali. Tačiau atsitikdavo taip, jog tą žmogų ištikdavo psichologinė krizė ir jis vėl su ašaromis akyse ateidavo pas mane prašyti pagalbos. Aš vėl su juo dirbau, stačiau jo pasitikėjimo savimi „namelį“ po akmenuką, jis vėl atsistojęs ant kojų ir grįžęs į gyvenimą tampa arogantišku ir užsideda „karūną“. Tai, iš tiesų, labai sunkūs atvejai. Aš pati nuo vaikystės mačiau priklausomus žmones, kovoju bei bandau padėti jiems.

- Ar Jūsų šeimoje irgi buvo priklausomybę turinčių artimųjų?

- Taip, mano tėtis gėrė. Aš viską tai mačiau savo akimis…

- Kalbant apie Jūsų šeimą, žinau, jog be savo penkių vaikų, vieną įsivaikinote ir du globojate. Toli gražu ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui.

- Čia ne aš padariau – tai Dievas padarė. Turėjau sunkią vaikystę, tėvai statėsi namą ir pinigų visada trūkdavo tiek drabužiams, tiek maistui mokykloje. Tačiau turėjau labai gerą draugę Liną, sėdėjome su ja viename suole. Šalia Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos tais laikais buvo nuostabi blyninė, kur per ilgąją pertrauką vaikai užsukdavo paskanauti blynų. O aš neturėjau pinigų, Lina mane nusivedė į blyninę vieną kartą, paskui antrą kartą, o trečią kartą aš jau eiti nebedrįsau, man buvo gėda ir nepatogu prieš draugę, kad ji mane visada vaišina. Pasakiau jai tuomet, jog neturiu pinigų ir negalėsiu jai jų grąžinti, bet draugė mane įkalbėjo ir mes nuėjome vėl valgyti blynelių. Pamenu, aš valgau tuos blynelius ir man be galo nepatogu, bet širdyje galvoju, jog ateis diena ir aš tau grąžinsiu žymiai daugiau nei tie blyneliai...

- Ir kaip gi viskas susiklostė?

- Laikas bėgo, mes baigėme mokyklą, abi ištekėjome, susilaukėme vaikų. Linos gyvenimas buvo sudėtingas, ji turėjo geriantį vyrą ir palaipsniui pati įniko į alkoholį. Taip atsitiko, kad jos gyvenimas nutrūko nesulaukus trisdešimties metų. Ir man niekas nepranešė, aš sužinojau apie jos mirtį tik po jos laidotuvių. Man buvo taip skaudu. Neradau sau vietos. Griaužiau save, jog galėjau dažniau ją aplankyti, juk mačiau, kad jos gyvenimas sunkus, bet aš pati turėjau daug vaikų ir savų rūpesčių. O Linos vaikai pateko į vaikų namus. Pradėjau galvoti, ką gi galiu dėl jos padaryti. Lina turėjo neįgalią dukrytę, kuri pateko į vieną Klaipėdos neįgaliųjų vaikų centrą, o vyresnysis berniukas buvo beveik pilnametis. Vaikų namuose liko du vaikiukai - penkerių berniukas ir dvylikametė mergaitė. Ir aš savaitgaliais parsiveždavau juos pas save į namus. Nors ką tik buvau susilaukusi penktojo vaikelio, mano asmeninis gyvenimas griuvo ir mes išsiskyrėme su vyru. Išsinuomojau gyvenamą plotą ir viena su penkiais vaikais išėjau. Buvo labai sunku, bet susitvarkiau. Po kurio laiko įsivaikinau tą berniuką, nes mylėjau jį ir dar viena sriubos lėkštė visada atsiras ant stalo. O mergaitę globojau iki tol, kol ji pati sukūrė šeimą. Šiuo metu su manimi gyvena ir jauniausioji draugės neįgali mergaitė. Jai suėjus aštuoniolika metų, turėjo palikti vaikų namus, o būdama akla, ji neturėjo kur eiti ir paprašė mano pagalbos. Kaip gi aš jai galėjau atsakyti? Žinoma, kad priėmiau ir mes dabar visi gyvename kartu. Tai štai kaip man pavyko atsidėkoti už tuos blynelius.

- Neįtikėtina istorija. Iš tiesų, užgniaužia kvapą. Padėjote ir padedate tiek daug žmonių. Sakykite, ar jaučiate tendenciją, jog Lietuvoje žmonės daugiau kreipiasi į specialistus? Ir jeigu taip, kokios problemos juos dažniausiai kankina?

- Tikrai pastebėjau, jog žmonių daugėja. Labai padidėjo skaičius žmonių, kurie stovi ant savižudybės ribos. Pastarieji metai buvo ir yra be galo sunkūs. Žmonės nebesusitvarko su savimi. Didžioji dalis mano klientų yra potencialūs savižudžiai. Ir aš džiaugiuosi, jog jie pas mane papuola, nes aš galiu jiems padėti. Sutinku žmonių, kurių toks polinkis eina iš karto į kartą. Labai daug faktorių tai įtakoja. O tvyranti įtampa pasaulyje dar labiau viską paaštrina. Labiausiai gaila man jaunų žmonių, kurie nebenori gyventi, nebemato prasmės.

Mano pagrindinis patarimas  - šviesa ateis neišvengiamai, nereikia bijoti dabartinės tamsos pasaulyje. Nesvarbu koks tu būtum ateistas, bet kai ateina aklina tamsa ir tave spaudžia iš visų pusių, tu pradedi šauktis Dievo. Žmonės turi kalbėti apie savo išgyvenimus, baimes ir skausmus. Nebijoti išsipasakoti, kurti būrelius, kur galėtų išsikalbėti apie savo jausmus ir išklausyti kitus. Bendrauti tarpusavyje kuo daugiau ir žinoti, jog po tamsos visada ateina šviesa.