M. Čepulienė: negaila V. Pozingio, kuris pats sau nusitiesė kelią į niekur

Senjorė pedagogė Marytė Čepulienė Šilutėje gyvena jau šešiasdešimt metų. Visą savo gyvenimą paskyrusi šeimai, mokiniams bei visuomeniniam darbui ir dabar nesėdi sudėjusi rankų. Jos pozityvumo ir noro džiaugtis gyvenimu galėtų pasimokyti net jaunimas. Atvirai apie Šilutės krašto kaitą, miesto valdžią ir miestiečius pasakojanti senjorė siūlo džiaugtis kiekviena diena.

- Gerb. Maryte, papasakokite skaitytojams apie save ir savo šeimą, kada atvykote į Šilutę.

- Esu Šilutėje nuo 1962 metais, atvykau čia gavusi paskyrimą. Tėvai niekada nenorėjo, kad aš būčiau mokytoja, o aš tik apie tai ir svajojau. Turėdama tris rublius išvažiavau į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Man be galo patiko Šilutė, nuostabus kraštas. Čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai, sukūriau šeimą. Turiu tris vaikus, jaunesniąją dukrą gimdžiau būdama 42-ejų. Tais laikais buvo labai neįprastas dalykas, svarsčiau gimdyti ar ne. Ir dabar labai džiaugiuosi, jog priėmiau teigiamą sprendimą ir turiu nuostabią dukrą. Man - 81, o jai - 40.

Vyresnysis sūnus baigė choreografiją ir gyvena Prancūzijoje, o antras sūnus vos sulaukęs pilnametystės greitai vedė ir gyvena čia netoliese. Mano vyras mirė prieš keturiolika metų, tiesiog sėdėjome už vieno stalo, kalbėjome ir jis man sako: „Žinai, man kažkodėl ranką skaudą, ar negalėtum iš virtuvės atnešti arbatos“. Atnešiau arbatos, jis atsigėrė ir nukrito. Man šokas. Net sutrikau, kur skambinti, ir pasukau policijai, labai greitai atvažiavo, iškvietė greitąją ir ji konstatavo širdies smūgį. Pirmieji metai buvo nepaprastai baisūs, bet laikas gydo žaizdas.

- Pragyvenus tiek daug metų mūsų mieste, papasakokite, kaip keitėsi Šilutė?

- Į gerąją pusę. Viskas atstatyta, labai daug želdinių pasodinta. Kai atvažiavau, visa Šilutė buvo nusodinta kaštonais – nuo geltonojo tilto iki  Verdainės. Buvo nurodymas, jog kiekvienai mokyklai reikėdavo surinkti tam tikrą kiekį kaštonų. Vienus siųsdavome į girininkiją sodinukams, o kitus į miškų ūkį - šernams.

Apie miestą ir žmonių kultūrą - pastebėjau, jog stipriai sumažėjo vandalizmo atvejų. Dar prieš penkiolika metų būdavo - eini ir matai, jog suoliukai sulaužyti, šiukšlių dėžės sulaužytos, apspardytos. Daugiabučių laiptinės būdavo apspjaudytos, aprašinėtos. Dabar viskas gražu. Pažiūrėkite, kaip papuošta Šilutė, kiek gėlių, parkeliai, viskas žalia.

Apie rajono valdžią - tai man labai gaila, kad nebėra valdžioje A. Balčyčio, o visai negaila V. Pozingio, kuris pats sau nusitiesė kelią į niekur. O kai pasižiūri į Geležinkelio gatvę, tai darosi baisu. Eini ir klumpi. Nuo Miško gatvės „Maximos“ iki geležinkelio stoties baisūs šaligatviai, tiesiog netvarka ir niekam nerūpi. O kalbant apie šiukšlių tvarkymą Šilutėje, tai apsaugok Dieve, dar nemačiau tokios šiukšlinos Šilutės, kaip šiemet. Mes, senjorės, dar labai pykstame, kodėl Šilutė atidavė miesto tvarkymo darbus Kretingai ir pinigai iš mūsų miesto biudžeto nueis ten. Dėl to „Šilutės komunalininkas“ atleido trisdešimt žmonių. Akivaizdi afera. Reikėtų pasiteirauti, gal V. Pozingio giminaitis sėdi toje Kretingoje?

- Kaip per praėjusius dešimtmečius keitėsi žmonės, mokiniai?

- Žmonėms dabar daugiau rūpi materialūs dalykai. Ankščiau žmonės buvo daug nuoširdesni. Dabar visi labiau užsidarę, rūpinasi tik savo gyvenimu. Mano laikais būdavome labiau susivieniję, norėdavome vieni kitiems padėti. Kalbant apie vaikus, pastebėjau, jog berniukai šiais laikais labai paliegę, silpnoki, nėra vyriškumo. Atrodo, jog visi galėtų būti šokėjais. Mano laikais berniukai žymiai daugiau sportuodavo, užsiimdavo fizine veikla. Mokyklos salės net savaitgaliais būdavo pilnos sportuojančių vaikų.

- Maryte, o kaip Jūs leidžiate savo laisvalaikį?

- Mes, keletas senjorių, turime sukūrusios klubą „Liepos“ – tai visų mokyklų į pensiją išėję pedagogai, nemėgstantys sėdėti namuose. Esame susikūrusios himną ir šūkį – „Visos už vieną ir viena, jeigu gali, už visas“. Tame būrelyje mes dainuojame, rengiame teminius vakarus, švenčiame gimtadienius. Žodžiu, linksmai leidžiame laiką.

Stengiuosi nesėdėti vienoje vietoje, daug judu, sportuoju. Mano pirmos ir antros laidos mokiniai jau pensininkai, tai mes susitinkame su jais sporto klube. Du kartus per savaitę lankau „Atėnę“. Jau dešimtmetis, kaip vaikštau su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Pasirinkau šias stebuklingas lazdas, nes gyvenu ketvirtame aukšte ir vieną dieną supratau, jog negaliu nulipti nei laiptelio. Nuvažiavau į Klaipėdą pas traumatologą ir jis man tiesiai šviesiai pasakė, jog jeigu nevaikščiosiu, tai greit sėdėsiu invalido vėžimėlyje. Ir pamokė gydytojas, kaip reikia nulipti iš ketvirto aukšto – vėžio žingsniu t. y. atbulai. Žingsnis po žingsnio, lėtai. Turėjau didžiulę problemą su kelių sąnariais. Turiu pasakyti, jog sporto klubas - joga, kvėpavimo ir tempimo pratimai - pakeitė mano gyvenimą kardinaliai. Po to gavau dovanų iš vaikų šiaurietiško vaikščiojimo lazdas. Pusę metų neėmiau jų į rankas, bet po to išdrįsau ir dabar negaliu atsidžiaugti. Einant su jomis dirba ne tik kojos, bet ir rankos, mentės, visi sąnariai. Visiems labai rekomenduoju.