Treneris V. Murauskas: boksas – tai greičiau menas nei sportas

- Sveikinu, treneri, su pergale. Kiek iš viso Jūs čempionų išugdėte?

- Ačiū. Tai nepaprastai sunkus klausimas. Per metus būna įvairaus amžiaus po 9 ar 8, buvo ir 12 Lietuvos čempionų. O iš viso – tai šimtais reikėtų skaičiuoti, nes pradėjau dirbti nuo 1971 metų.

- Kaip susidomėjote boksu?

- Iš pradžių brolis važinėjo dviračiu ir aš pradėjau važinėti, po to susidomėjau imtynėmis, nes bokso Šilutėje tuo metu nebuvo. Netrukus sužinojau, jog Sovetske vyksta bokso treniruotės, ir mes su draugu po pamokų vykdavome ten - iš pradžių nuvažiuojame į Pagėgius, po to į Sovetską. O po treniruotės - vėl į autobusų stotį, važiuodavome į Pagėgius, o iš ten namo. Būdavo visokių kuriozų kelionės metu. Pamenu, kartą buvo didelė pūga ir autobusai nevažiavo, tai mes su draugu nutarėme važiuoti traukiniu. Įšokome į traukinį, bet tiksliai nežinojome, kur jis važiuos. Manėme, jog sustos Pagėgiuose, bet ten nesustojo. Žinote, vaikų

mąstymas, nusprendėme šokti iš važiuojančio traukinio. O juk visur pilna sniego, pūga, juk galėjome pasimauti ant kokio stulpelio. Bet viskas pasibaigė laimingai. Visko buvo.

- O kodėl iš visų sporto šakų, kurias išbandėte, išsirinkote būtent boksą?

- Boksas – tai tokia sporto šaka, kur žmoguje išugdo daug gebėjimų – ir greitų, ir puikią reakciją, fiziškai žmogus sustiprėja. Kodėl užsienyje žmonės lanko bokso treniruotes? Dėl savęs, nes jie mato, kokią naudą tai duoda žmogui. Ankščiau žmonės galvodavo, jog boksininkai – tai mušeikos, ne, jie nėra mušeikos. Boksas – tai menas. Tik iš šono pažiūrėjus gali pagalvoti, jog smūgiavai ir pataikei. Nėra taip

lengva pataikyti. Arba sako, jog boksininkas pašokinėjo ringe tris minutes ir išsikvėpė. Nėra taip paprasta ten šokinėti, pagrindas tai juk minkštas. Kai pašalietis pabando pašokinėti, nustemba, jog tai tikrai nelengva.

- Ar buvo per Jūsų karjerą situacijų, kurios Jus patį nustebino? Tarkime, žmogus, iš kurio nieko nesitikėjote, parodė puikius rezultatus.

- Būna pavyzdžių, kai tarkime, mergaitės ar berniukai parodo puikius sugebėjimus, greitai įvaldo techniką ir po kurio laiko užriečia nosį. Pradeda galvoti, jog jis yra nebenugalimas. O aš visiems sakau, nesvarbu kokio žmogus amžiaus – jeigu pradedi riesti nosį, viskas, tavo meistriškumas pasiekė viršūnę. Boksininkas turi gerbti kiekvieną savo varžovą, nesvarbu, silpnesnis jis už tave, ar stipresnis. Svarbiausia yra kuklumas. Su kukliu žmogumi visi norės bendrauti, bet jeigu tu būsi užrietęs nosį, liaudiškai tariant, su tavim niekas neis į žvalgybą, nes tu esi nepatikimas.

- Jūs tiek daug pasiekęs bokso profesionalas, išauginęs ne vieną kartą čempionų. Net neabejoju, jog buvo pasiūlymų dirbti užsienyje ar kituose Lietuvos miestuose. Kodėl likote Šilutėje?

- Taip, buvo. Vokiečiai kvietė ir į Kauną kvietė. Lyg buvau ir susigundęs, bet perkalbėjo mane ir likau Šilutėje. Paskui pasistačiau namą. Tačiau dukros išvažiavo į užsienį ir kilo minčių parduoti namą ir taip pat  išvažiuoti, bet paskui viena dukra grįžo, gyvena su mumis. Ir aš apsisprendžiau likti ten, kur esu.

- Žinau, jog turite anūką...

- Turiu du anūkus. Vienas eina į trečią klasę. Bet jis miršta dėl futbolo, o antras dar labai mažiukas. Ar noriu, kad jis būtų boksininkas? Matote, čia viskas priklauso nuo noro. Turiu sūnų ir norėjau, kad jis būtų boksininkas. Sūnus tapo ir jaunučių bokso čempionu, bet jis nenorėjo boksuotis. Tu negali žmogaus versti, jis nori pats norėti. Sūnui labai patinka technika. Jis būdamas vos dvylikos metų tvarkydavo motorinius dviračius. Mačiau, jog jis nenori sportuoti. O anūkai... gyvenimas

parodys. Bet aš manau, jog visi vaikai turėtų įgyti bent pirminius bokso įgūdžius, kad galėtų „pastovėti už save“, mokėtų apsiginti ir kitą apginti.

- Kaip įvertintumėte Lietuvos boksą. Kokia tendencija – ar boksas mūsų šalyje gerėja ar blogėja? Ar daugiau vaikų susidomi šia sporto šaka?

- Su vaikais yra sunku. Anksčiau nebūdavo išmaniųjų telefonų, o dabar, žiūrėk, tik baigiasi „raundas“ ir jis iš karto lekia prie telefono. Sakau jiems, ar jūs kokie verslininkai, kad lekiate prie tų telefonų? Per internetą gali išlošti bokso varžybas, nereikia jokių pastangų, sėdi šiltai namuose ir žaidi. O čia reikia ateiti, dirbti. Darosi pikta, kai matai, kai vaikas ateina į treniruotę, tėvai jį išleidžia, o jis atėjęs „durnių volioja“. Tas vaikas lanko treniruotes tik tam, kad pasigirtų prieš klasiokus, bet atėjęs į boksą, jis nieko nesistengia daryti.

- Ar ateina merginų į bokso treniruotes?

- Ateina. Ir jų skaičius vis didėja. Tarkime, kalbant apie šiųmetį Lietuvos čempionatą, tai beveik visus medalius parsivežė moterys. O finansavimą federacija gauna pagal rezultatus. Taip, kad moterys išlaiko vyrus. Moterys yra kovingesnės, jos kovoja iki paskutinio. Su dantimis pergalę išplėš. O vyrams yra sudėtingiau ir jie greičiau palūžta. 

- Ar Jūsų auklėtiniai, kurie tapo čempionais, grįžta Jūsų aplankyti? Ar palaikote ryšį?

- Taip, ateina aplankyti. Vienas boksininkas, gyvenantis dabar Londone, buvo užsukęs. Kitas boksininkas buvo su šeima atėjęs aplankyti. Bet būna ir tokių, čia ne apie čempionus kalbu, kurie pamatę mane mieste, perbėga į kitą pusę, nes jam gėda, kad jis neateina į treniruotes. Didžiausi konfliktai su boksininkais būna, kai jie praleidinėja treniruotes. Dirba, siekia rezultato ir sugalvoja pasiimti tris keturias dienas išeiginių. Tu geriau padirbėk mažesniu krūviu, bet ateik. Ką aš žinau, ką jis per tas keturias dienas daro? Gal „baliavoja“.

- Kaip Jūs atostogaujate? Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Nepamenu, kada turėjau atostogas. Juk vasarą, kai visi atostogauja, aš važiuoju su Lietuvos rinktine į varžybas ar stovyklas ir turiu išnaudoti savo atostogas. Per visą savo darbo laiką esu turėjęs gal vienas atostogas. Paprastai ilsiuosi tik vakarais, kai grįžtu po darbo. Turiu sodybą didelę, tai ten praleidžiu sekmadienį tvarkydamasis, nes darbo ten per akis. Nors jau trisdešimt metų esu medžiotojas, bet medžioklėje buvau tik vieną kartą su draugais. Tąkart nušoviau šerną. O taip kasmet prasitęsiu medžiotojo bilieto galiojimą, bet tiesiog nėra laiko medžioti.

- Treneri, Jūs tiek daug dirbate, ar Jūsų žmona nepriekaištauja, kad retai būnate namie?

- Jau per tiek laiko susitaikė. Sako, jeigu būčiau žinojusi, kad tu taip dirbsi, aš niekada už tavęs nebūčiau tekėjusi.