Eugenija Jefimovienė

Mielasis, žvelgiu į tavo akis,

Žinau, sako jos tiesą.

Pažvelk į manąsias,

Jos tą patį pasako.

Būk man uola,

Kuri saugo nuo negandų, vėjų.

Prigludus prie tavo peties,

Paklausysiu mudviejų kalbą širdies.

Pasitikėjimas vienas kitu –

Tai didelis turtas,

Gyvenimui ir meilei sukurtas.

Žiemos rytą ankstyvą

Krenta snaigės ant tako tyliai.

Iš tiesų, kaip gražu,

Tegul eina ir mūsų vaikai tuo taku.

Vydūno arfa

Kai palietei arfos stygą pirštu,

Pasklido garsas skambiu balsu

Ir atskriejo iki šių laikų.

Ką norėjai mums pasakyti tu?

Kad gyventume taikoje

Ir turėtume tai širdyje:

Sveikai maitintis,

Su visais dalintis...

Skamba aidas šioje dainoje.

Leisk ir man paliesti arfos stygą

Ir sudrumsti josios tylą,

Kad garsas sklistų ir toliau,

Bet ar pasakysiu aš daugiau.

Vaiko ašaros

Pas mus ramu, gražu,

O kažkur toli – baisu, baisu...

Aplinkui bombos lekia,

Ir mažas vaikas susigūžęs verkia.

Kaip man paduot jam savo ranką

Ir paskelbt pasaulyje taiką,

Paglostyt švelnią jo galvelę

Ir padainuot paguodos jam dainelę.

Nustokite žmonės kariauti!

Ir kas pastatyta griauti!

Vaikai turi gyventi ir džiaugtis,

O ne nuo veido ašaras braukti.

Viską galiu aš ištverti,

Skriaudą, neapykantą, alkį,

Bet negaliu pakęsti, kai vaikas verkia,

Negalėdamas kažką pakeisti.

Tik su tavim

Tik tu vienintelė esi pasauly,

Tik tau tariu žodžius – myliu,

Tik tu gražiausia esi pasauly,

Tik su tavimi laimingas aš esu.

Paduok man savo švelnią ranką ir

Eikime tolyn gyvenimo keliu.

Kartu mes pasitikime naktis ir aušrą,

Ir nesvarbu, ar bus mums lengva, ar sunku.

Svarbiausia, kad mes esame kartu –

Tik aš ir tu...