Vita Jovaišaitė. Ištrauka iš knygos „Laiškai iš Rusnės“

tikriausiai prisimeni tuos laikus, kai mes dar gyvenome Baltojo angelo viloje. Pačioje Palangos širdyje. Kitoje gatvės pusėje koncertų salė, mes tada ją vadindavome estrada, šalia „Naglio“ kino teatras ir mūsų senelių Kurhauzas... Koks kunkuliuojantis gyvenimas virė tais anais laikais...Ypač jis užvirdavo, kai atvažiuodavote jūs, Vilniaus kunigaikštukai. Mes, dešimtmečiu jaunesnės snarglės, su ištįsusia pavydo seile stebėdavome jūsų kavonių žaidimus su kiemo mergomis. Mažametė puldavau tau ant kaklo ir stipriai apkabindavau. Dar vis pažiūriu tas nuotraukas. Viskas buvo taip tikra. Didelės šventės su Vilniaus šokoladiniais saldainiais. Jie būdavo tik iš Vilniaus. Ir ledus dėdė Leonas pirkdavo ant kiekvieno kampo. Tėvai niekada taip nelepino. Gąsdinote tėvus tais šokinėjimais nuo tilto. Ginas tas pasekmes iki šiol jaučia. Tikriausiai norėjot pasirodyti kieti, kaip dabar sako mano anūkai, prieš Palangos mergas. Dar ir dabar, atrodo po šimto metų, prisimena jus, tris gražius jaunikaičius iš Vilniaus, buvę kiemo kaimynai. Ypatingas Baltojo angelo kiemas, ta angelo žmogaus dydžio skulptūra iki šiol stovi ant ponios Urniežienės kapo. Kol jį matau, atrodo dar ilgai nesibaigs stebuklai. Ir tas vaikystės vėjas angelo kieme. Vėliau jau mes aistringai tęsėme jūsų pradėtas kavones su tokiu užsidegimu, kad nebuvo net kada pavalgyti. Mes, vietinės mergos, atsimeni, tada dar nebuvo madingo žodžio panelės, buvo mergos ir bernai, bet mes tuo didžiavomės, buvome mergos, tai reiškė gražios panos. Turėjome savo pravardes ir kiekvienam poilsiautojui tikrųjų vardų neatskleisdavome, ne kiekvieną priimdavome žaisti. Jūra buvo iki kelių, maivymasis, pasipūtimas, jutimas, kad esame palangiškės ir mums viskas leista. Keturios šaunios to kiemo beveik vienmetės mergos: aš, Aiditė, Ilona ir Lilija. Lilę tėtis atveždavo iš Kretingalės motociklu pas močiutes per visas atostogas, ji buvo trejais metais jaunesnė, o močiutė Barelė, siuvėja, labai svarbus ir pripažintas kiemo žmogus. Lilė turėjo dvi močiutes, kita buvo Bronė. Visą gyvenimą negaliu patikėti, kad jautėmės tokios išskirtinės, tokios svarbios ir reikšmingos, buvome pasaulio valdovės. Tie atvykėlių iš įvairių miestų veidai keitėsi... Laukiami pusbroliai kažkur pradingdavo, retai beužsukdavo. Neseniai ir tu prasitarei, kad vaikščiotum ir vaikščiotum tomis gatvėmis. Juk mes ten deginom savo gyvenimus, nebuvo nieko gaila, gal to gailesčio iš viso nebuvo, pačiame Palangos centre...Tikriausiai degėm ir sudegėm. Nebenorėjom grįžti. Niekada. Pabūti ilgiau, visam laikui. Tame kieme, kurį sudarė du dideli penkių butų namai ir vienas mažas namukas. Tame mažajame gyveno senutė Platakienė, ji buvo gerbiama, nes jos sūnus buvo ligoninės vyriausiasis gydytojas. Mes, vaikai, žinojome, kad apie tą namelį siusti  ir arti prieiti negalima, todėl vengėme. Siusdavome apie mūsų didįjį žaliąjį namą. Prisimenu, kad vieną vasarą iš to mažo uždrausto namo išlindo šešerių Sigitas, labai ilgai spoksojo į tokio paties amžiaus mus, mergas. „Iš kur tu?“, – paklausiau. „Iš Klaipėdos“, – numykė. „Tai ateik žaisti, tik žinok, kad draudžiama draugauti su kito kiemo bernais“. Jų kiemas buvo už Ronžės gatvės (dabar ten Kepenio gydykla), jie buvo mūsų priešai, kartais užpuldavo mus, mėtydavo akmenimis, šaudydavo iš ragatkių, o mes cypdamos lėkdavome slėptis. Tai buvo kitas Palangos kiemas. Nebeatsimenu, kiek vasarų Sigitas buvo mūsų draugas, gal daugiau negu draugas, nes kai žaisdavome namus, dovanodavo iš močiutės darželio nuskintą tulpę, vaikams jas draudė skinti, bet jo močiutė turbūt nebardavo, nebardavo net tada, kai to namelio rūsyje gaudėm varles ir pjaustėm kojas, nebijojau imti sliekų, stebėjom, kaip jie rangosi. Kai žaisdavom namus, visi turėjom savo roles - vieni buvo vaikai, kiti tėvai, ir kaip mes taip mokėjom įdomiai vaidinti, artistai nuo mažens. Jis buvo mano vyras, Lilė, Ilona ir Aiditė vaikai, vaikų būdavo ir daugiau, mažesnių žaidėjų, Alfa su Arvydu, Virgutė su Vytuku. Mes, tariami tėvai, jiems duodavome užduotis, statydavome namus, kol viskas vis tiek baigdavosi įnirtingomis kavonėmis. Mes negalėjome vaikščioti - visur bėgte, laiptais, kiemais, gatvėmis, nes kiemas gal nepalauks, kažkas bus. Murzini, dulkini, suplukę kaip nuo didžiausių darbų. Kieme prie vokiškos kolonkės šveisdavome pajuodusias kojas. Ypač neatšveičiami keliai buvo Aiditės, nebeatplaunami, net su Sigitu jas šveisdavome. Ji buvo mūsų vaikas. Kai labai išalkdavome, siųsdavome ją atnešti duonos su sviestu ir cukrumi, nes patys neturėjome laiko. Iki šiol nesuprantu, kur buvo mūsų tėvai, kad mes turėjome tiek neregėtos laisvės. Mes, mažamečiai, galėjome bastytis ir dūkti vasarą iki vidurnakčio, Vytauto gatve plaukdavo minios poilsiautojų, plyšaudavo estradinės melodijos prie fontano, mes pasakodavomės siaubo anekdotus ir bijodavome krustelėti. Dūkome iki soties. Kaip gerai, kad nebuvo vaikų teisių, laipiojom medžiais ir sandėliukų stogais, mirkome jūroje iki pamėlynavimo, vieni, be tėvų. Niekas mūsų nepersekiojo, buvo auksiniai laikai. Dabar tokių nebėra. Ir tokių pusbrolių nebėra, ir dėdžių, ir tetų, ir draugų... Kai mane surasdavo ir pridauždavo kas nors šaukdamas  tuk tuk Vita, Sigitas nežiūrėdavo už mane prie to suoliuko, kur reikėdavo prisidaužti. Atrodė, taip ir turi būti, jis buvo iš mūsų kiemo. Nebeatsimenu,  vieną, o gal dvi vasaras jis buvo mūsų, nebeatsimenu, bet vieną dieną priėjo prie mūsų būrio ir pasakė taip paprastai: „Aš dabar kitame kieme, su bernais“. Tai buvo taip suprantama ir paprasta, jis dabar su  priešais, užpuldinės, gaudys ir mėtys akmenimis. Per vieną tokį antpuolį, kai mes cypdamos bėgome, aš atsisukau į jį, nusišypsojau, jis nemetė akmens, tik žiūrėjo. Tie antpuoliai buvo vis retesni per vasarą, kol visai liovėsi, retkarčiais susitikę mes šypsodavomės,  viskas kažkur išnyko. Mes pavirtome į tikras mergas ir siuvo mums jau ilgus sijonus. Ta daina, prisimeni - „Palangos jūroje nuskendo mano meilė“ - man ji nebanali. Dabar daugiau laiko turiu prisiminimams, paaugo anūkai, Elytė išėjo į panas, todėl daugiau parašysiu, jei norėsi. Juk Bokačio savo nuotykių „Dekameroną“ irgi rašė maro metu. IKI.

2022 m. lapkričio 24 diena