Kaip karantinas sumažino vaikų rankos pirštų skaičių

Ką su visu tuo daryti, kaip taisyti situaciją?

Tiesa, pastaruoju metu stebima tragiškai pablogėjusi vaikų laikysena, atsirado regos nusilpimas nuo ilgalaikio buvimo prie kompiuterio, mokymasis nuotoliniu būdu sukėlė rimtas sveikatos problemas: tai judėjimo, antsvorio, mitybos režimo sutrikimai, ir svarbiausia - gryno oro, deguonies stoka.

Šiandien kalbama, o ir matoma apie rūpestį keliančius hiperaktyvius vaikus, ką galite pasakyti apie šią tendenciją?.

Hiperaktyvūs vaikai gali būti tie, kuriems elementariai trūksta dėmesio, jie tampa neramūs, jei energijos pertekliaus nenukreipia naudingos veiklos link, tiksliau – nėra to nukreipiančiojo ir sublimuojančiojo kiton kryptin.

Sugebėti tai padaryti nėra lengva, o tėvai, tarsi voverės rate, įsisuka į materialinio aspekto tenkinimą bei užtikrinimą, tad laiko bendravimui su nuosavu vaiku turi vis mažiau.

Vaikai ima lankytis pas psichologus, gydytojus. Bet ten sėkmingam bendravimui būtinos specifinės sąlygos – tai ir vaiko pasitikėjimas, užsimezgantis sklandus bendravimas. Tada vaikai jaučiasi gerai, rami aplinka pas gydytoją gali duoti puikius rezultatus. Užsienyje vaikui tam skirtas ilgesnis laikas – apsiprasti, nusiraminti, užmegzti kontaktą... čia šios prabangos neturime arba sutinkame rečiau. Dirbant su smulkiomis detalėmis, Lego kaladėlėmis, pieštukais lavinami vaiko kalbos padargai, vystosi jo kalba. Dabar gi matome žodyno skurdėjimą, sunkiai surezgamą sakinį, kalbant apie elementarius dalykus, negebėjimą sukoncentruoti minčių.

Karantino metu vaikai pagrinde dirbo su ketvirtu ir penktu pirštais, tai yra – baksnojo išmaniuosius telefonus.

Todėl dabar, paprašyti pakelti trečią ar ketvirtą pirštą, jie tuos tris pirštus kelia drauge. Įsivaizduokite – jie jiems atrodo lyg vienas pirštas!

Vaikų mitybos svarba iki trijų metų, iki penkių – temos be galo svarbios, taip pat – kiek jie juda, išeina laukan, kaip vėliau įsijungia į sportinę veiklą.

Ne vieni metai konstatuojama jaunuolių silpna sveikata, ypač šie rezultatai bado akis, atėjus šauktinių komplektavimui kariuomenėje. Vadams nėra su kuo dirbti, pradedant nuo pilnapadystės, baigiant stuburo išvaržomis.

O taip! Atkreipkite, su kokia avalyne vaikšto jaunuoliai – storiausi padai ir vasaros metu, pėdos kaista, šunta – toks kareivis negali turėti fizinio krūvio, jis greit pavargsta, negali bėgti ir t.t.

Laimė, yra tėvų, kurie aktyviai domisi galimybe auginti sveikus vaikus ir reaguoja į rekomendacijas, jų vaikai būna visai kitokie.

Dažnai prašau mamų dažniau juos priglausti, netinkamai pasielgusiems – pasekti pamokomą pasaką, kurioje lyginamuoju būdu vaikas pamatys save pasakos herojaus vietoje. Ne barimu, bet pamokymu padėti savo atžalai, švelniai pabrėžiant kai kuriuos aspektus.

Dabar girdžiu kalbant, kiek minučių skirtina vaikui.

Išgirdusi apie tas septynias minutes, buvau apstulbusi. Pasikalbėjus apie tai, ką šeima veikia išeiginėmis dienomis drauge ir kodėl pirmadienį randasi tiek daug sergančių vaikų, darželiuose auklėtojos tvirtina dažnai kaltinamos, kad susargdinančios vaikus.

Pirmadieniais ir antradieniais sergamumas stipriai padidėja. Gal savaitgaliais jis tiesiog buvo netinkamai maitintas, prižiūrėtas, nesulaukė reikiamo tėvų dėmesio? Gal tėvai konfliktavo, buvo sutrikęs miegas, ir štai atidunda pasekmės, kurios atsiskleidžia būtent atėjus į darželį... tad neskubėčiau kaltinti auklėtojų.

Be to, vis daugėja autizmo atvejų. To priežastys galutinai neįvardijamos, bet situacija nėra džiuginanti.

Tad šventų Kalėdų laikotarpiu skirkime savo atžaloms to dėmesio daugiau, priglauskime juos dažniau, dalinkimės ir gaukime, nes tai, ką gauname nuo bendravimo su savo vaikais – neįkainojama.

Dėkoju už pokalbį.