Vita Stulgienė: Dirbdamas biudžetinėje įstaigoje, pilietis savaime tampa susijęs nematomais saitais su sistema

Apie iškerojusį abejingumą, neveikimą ir taikstymąsi su valdžios savivale, prievarta, bendruomeniškumo, vienybės nebuvimą, prisitaikėliškumą kalbuosi su ilgamete Šilutės r. savivaldybėje dirbusia lietuvių kalbos tvarkytoja, lituaniste, filologe Vita Stulgiene.

- Tai kas yra toji laisvė, Vita?

- Ar yra laisvė ir nuo ko ji prasideda… Pirmiausia ji prasideda nuo suvokimo, ar apskritai mums jos reikia. Ar geriau patinka gyventi vergovėje, ar norime informacijos ir tiesos? Daugelis klausia: kam mums ta informacija, kuo ji mums padės? Jeigu žmogus nori nieko nežinoti, jei jis yra apgaudinėjamas vidury baltos dienos, jei jam tai nėra svarbu, tai apie ką kalbėti… Juk privalai žinoti, kad esi apgaudinėjamas. Laisvė prasideda nuo laisvos minties, nuo laisvo žodžio.

Apsidairykime plačiau: atvejis su Trumpu - galingiausios pasaulyje valstybės prezidentą išmetė iš Twitter kartu su visais jo sekėjais ir palaikytojais, o žmogus tereiškė savo laisvą nuomonę. Duota galimybė žmonėms atsimerkti, matyti, kas vyksta. Jei būsime abejingi tokiems dalykams - vergovė plėsis. Jau ir taip gyvename vergovėje, galima sakyti.

- Tie du pandemijos metai išties parodė ne požiūrį į medicininių priemonių reikalingumą ar naudingumą, bet parodė tai, kaip mes reaguojame į tokius prievartinius veiksmus, kiek leidžiame su mumis elgtis taip, kaip kažkas to pageidauja. Matėme, kuo paverčiamas Dievo kūrinys – neapykanta, skundimas, įtarinėjamas, kaltinimai, niekinimas kitaip pasirinkusio buvo įgavęs didžiulį mastą. Mes matėme susipriešinusius gimines ir bičiulius, atsiribojusius ir nutraukusius santykius draugus… Tai matyti buvo nepakeliama.

- Tai parodė, kiek mes esame paklusnios avys, kuriomis laisvai manipuliuojama. Net „rusų“ laikais klestėjo lietuvių kalbos katedra. Gi „laisvės laikais“ ji buvo praktiškai sunaikinta, naikinama lietuvybė. Dabar labai populiarėja anglų kalba ir angliškos mokyklos. Kadaise mes juk nesiveržėme į rusiškas mokyklas, nors jos tokios egzistavo. Dabartinis elitas mano, kad anglų kalba mokytis prestižas.

- Gal taip yra todėl, kad per trisdešimt metų visa lietuviška švietimo sistema liko beveik griuvėsiuose? Nebelieka arba trūksta mokytojų, tad tėvai tikisi, kad tose anglakalbėse jų vaikai gaus aukštesnės kokybės išmokslinimą?

Nemačiomis, siekdami ir linkėdami savo vaikui geresnės ateities ir kvalifikuotesnių specialistų, jie ryžtasi tą lietuvybę nustumti šonan?

- Visur prisitaikėliškumas, nuolankumas, visur tvyro baimė. Baimė taip stipriai įleidusi šaknis, kad lieki apstulbęs: kada gi tai įvyko, kada toji liga išplito po visą tautos kūną? Dirbdamas biudžetinėje įstaigoje, pilietis savaime tampa susijęs nematomais saitais su sistema, kuri paralyžiuoja jo valią laisvai reikšti mintis. Visa tai kaip pelkė, kuri ima dvokti ir pūti savo ydingais poelgiais dangstydama nuopuolius ir netgi nusikaltimus.

- Turi susidaryti kritinė masė žmonių, kurie netylės ir norės keisti aplinką, kurioje gyvena jie ir svarbiausia – jų vaikai. Šioje nuostabioje vietoje neturi būti viskas naikinama, o požymių, kad taip vyksta, kad ši vieta naikinama – yra.

- Na, kad ir toks mažas pavyzdėlis: naujojo kultūros centro architektūra, tie „pastoliai“ daugeliui negražūs, netgi baisūs, bet apie tai pasakyti dauguma bijo. Neįtikėtina… Man tas pastatas atrodo kaip didingosios Prūsijos sugriovimo simbolis. Mes nieko gražaus jau sukurti nebesugebame. Šalia stovi Šojaus rūmai, ir kuklūs, ir tuo pačiu gražūs. O šalia – daug geležies ir jokios fantazijos. Daug metalo. Toji statyba šiek tiek primena griuvėsius, įdomu, ar ne?

- Geležis išdidina kainą, su geležies pagalba galima įsisavinti didesnes projektines sumas… Štai salos parko metaliniai suoliukai ar ne po 1 000 eurų?

- Medinius suolelius kaip mat sulaužo, barbariškumas pas mus keroja taip pat. Anksčiau rekomenduodavo vaikams neduoti sugadintų ar sulaužytų žaislų, rekomenduodavo juos taisyti, gal net gi kartu su vaiku, kad suvoktų, jog taip neturi būti.

- Barbarų gausą sąlygoja supanti aplinka. Požiūris ir santykis į paveldą, taip, kaip mes elgiamės su senais pastatais... Barbariškai naikinami ir šluojami nuo žemės paviršiaus antkapiai, kryžiai, koplyčios, užariamos senosios liuteronų kapinės...

Tai įkvepia barbariškiems poelgiams. Nemanai, Vita?

- Galvoju, kad jie atitrūkę nuo savo šaknų, nuo savo tėvų. Žmonės per daug įverginti. Moteris turėtų daugiau laiko skirti savo šeimai, vaikams. Kad vaikas parėjęs rastų savo mamą namie, su juo daug bendraujančią. Pareina mamos pavargusios, tėvai irgi pavargę... Pati ketvirtoje klasėje perskaičiusi savo dukros rašinėlį, apstulbau. Buvau apsikrovusi sąsiuviniais, nebenorėjau nieko nei matyt, nei girdėt. Mano tėvai irgi abu dirbo, pareidavo pavargę, nenorėdavo, kad lįstume į akis, kvaršintume galvas. Vaikams lieka kiemas, draugai, kai kada būreliai, o tada prasideda nuotykių ieškojimai...

Sugriovus fabrikus ir gamyklas, dauguma vyrų, kurie išlaikė šeimas, buvo šeimos galvos ir maitintojai, neteko pragyvenimo šaltinio. Jie buvo pasmerkti ieškoti galimybių užsidirbti jiems anksčiau nežinomais būdais. Ne visi turi duomenų tapti verslininkais. Stovėdami turguje nuo aušros iki sutemos, jie apleido vaikų auklėjimo prievolę, o ištikus nesėkmei, išvis imdavo ristis žemyn. Iš jų buvo atimta galimybė jaustis vyru, ant kurio stovi šeimos rūmas.

Švietimo sistema pašlijo, ji neapsiima bent menamos auklėjimo funkcijos. Net patriotiškumo, meilės tėvynei jausmai baigia išskysti toje visuotinėje globalizacijos šlovinimo sriubytėje. Vaikas „išmetamas“ į darželius ir mokyklas, perspektyva matyti savo tėvus namie - minimali. Dirbantis ir išlaikantis visą savo šeimą tėvas – praeityje, jau sovietmetyje turėjo dirbti abu tėvai, net pamainomis, tada radosi ir savaitiniai darželiai. Gerai, jei kas turėjo senelius... Gi jų neturintys sukosi, kaip voverės rate. Norėdami daugiau uždirbti, ir papildomai uždarbiaudavo.

Atsigręžus atgal, mes toje vergovėje, kurioje gyvenome sovietmečiu, ir dabar tebegyvename. Dirbti, dirbti, dirbti... O kada pažiūrėti į saulę, kada paskaityti knygą, kada augti dvasiškai, kada palaikyti nuostabius ryšius su nuostabiais žmonėmis, kada būti bendrystėje, bendrume ir su bendruomene? Mes nuolat esame pavargę, net jaunimas jau pavargęs, po 14-16 valandų sėdintis ties kompiuterio ekranu. Mes esame gilioje vergovėje.

Ir šviesa, ir šiluma, ir vanduo žmogui priklauso pagal prigimtinę teisę, tai negali būti kažkieno monopolija, kai pelnomasi, uždedant kokį susigalvojęs, mokestį. Mes nesame žemesnės rasės nei tie, kurių rankose šie svertai.

Pirmiausia – kalbėkime atvirai ir be baimės, domėkimės tuo, kas vyksta aplink, nelįskime urvuosna: „Kol turiu dar lovytę, kol yra ką valgyti – nieko nenoriu girdėti, matyti, vis tiek nieko nepakeisiu“.

Gąsdinimas ir bjaurastis kriokliais liejasi iš eterio. Kartą esu buvusi Švedijoje prie karaliaus rūmų, tai ten išsirikiavo būrelis žmonių, reikalavusių nutraukti blogų naujienų iš televizijos ekranų laviną, nes „Kristus mums skleidžia gerąją naujieną“.

Lietuvoje nuo tada, kai prasidėjo blokada, svyruoja tik blogų naujienų kiekis – nuo didelio iki gigantiško. Regis, vyksta lenktynės, kas paskleis blogų naujienų daugiau. Tad ir virpame, tarsi epušės lapai nuolat.

- Dėkoju, Vita. Viliuosi, kad galiausiai tai liausis ir sulauksime aušros.