Spaudos konferencijoje konservatoriai nenori matyti žiniasklaidos
Po administracijos direktoriaus Virgilijaus Pozingio arešto kyšininkavimo byloje opozicijoje esantys politikai suskubo sušaukti spaudos konferenciją, į kurią kvietimus gavo ne visos žiniasklaidos priemonės. Pasidomėjus, kodėl taip atsitiko, paaiškėjo, kad kritikuojant žiniasklaida nėra pageidaujama opozicijos renginiuose. Todėl darome išvadą, kad kai kurie rajono politikai patyliukais seka tomis pačiomis pėdomis.
Politikams netinka aštri žiniasklaida?
Pradėsime šį pasakojimą nuo pradžios. Apie opozicijos surengtą spaudos konferenciją sužinojome iš kolegų, žiniasklaidos priemonių atstovų, atsitiktinai patekusių ten, kurie rengė reportažą dėl rezonansinio įvykio suėmus aukštą rajono politiką. Netrukus buvo paskambinta Šilutės rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui Žygimantui Kurlianskui. Jis patvirtino, kad buvo surengta spaudos konferencija dėl rengiamo nepasitikėjimo administracijos direktoriumi Virgilijumi Pozingiu.
Į klausimą, kodėl nebuvo kviesti „Šilokarčemos“ atstovai, Šilutės konservatorių pirmininkas pareiškė, kad taip buvo padaryta sąmoningai, „atšalus“ santykiams su šiuo laikraščiu. „O ir spaudos konferencijoje nebuvo daugiau pasakyta, nei surašyta pareiškime, kurį galiu jums atsiųsti“, – pasiteisinamai kalbėjo į telefono ragelį Ž. Kurlianskas.
Toks atviras prisipažinimas vietinio informacijos skleidėjo atžvilgiu nė kiek nestebina, nes šis ponaitis ne pirmas politikas, kerštaujantis už kritiką. Tik priminsime, kad vienas iš paskutiniųjų atmintyje dar išlikusių, nemėgstančių kritikos žiniasklaidoje politikų ir buvo suimtasis administracijos direktorius V. Pozingis. Negana to, kad galimai jo iniciatyva buvo pakeisti daugelį metų nusistovėjusios informacijos viešinimo vietinėje žiniasklaidoje tvarkos principai. Ir jis pats nevengdavo viešai išreikšti savo nepasitenkinimo.
„Tikriausiai žiniasklaida nėra informacijos priemonė, kuri pateikia tikslius duomenis. Jeigu pateiks duomenis, ji turėtų už tai garantuoti. <...> ir kaip laikraštis nemoka rašyti ir iškraipo turto turėjimo vietovėse klaidina skaitytojus, tai tikriausia ateis laikas laikraštis turės už tą dalyką atsakyti“. – porino V. Pozingis Šilutės rajono savivaldybės tarybos posėdžio, vykusio 2021-05-27, metu. Skaitytojams priminsime, kad ši frazė buvo dalis atsakymo opozicijai į klausimą dėl „Šilokarčemos“ laikraštyje paviešintos informacijos apie jo asmeninį praturtėjimą. O ir dabar jam inkriminuojami šie dalykai, dėl kurių prieš metus laiko laikraščio puslapiuose jau buvo skambinama pavojaus varpais. Tad labai pergyvename, kad opozicijos lyderis konservatorius Ž. Kurlianskas pasuko V. Pozingio pramintu takeliu dėl dalykiškai kritikuojančios žiniasklaidos. Juk neveltui bočių priežodis, skambantis nedoro asmens atžvilgiu „nuo pieštuko iki kumeliuko“, turi ir šiandien aktualias bei gilias prasmes, tinkančias net ir kai kuriems politikams.
Kodėl pikti konservatoriai?
Tad toks požiūris į neįtinkamai rašančią žiniasklaidą, kritikuojančią vieną ar kitą politinę organizaciją ar joms priklausančius politikus, pilnai atitinka segregacijos požymius. „Segregacija (lot. segregatio – atskyrimas) - papročiais ar įstatymu sankcionuotas vienų žmonių grupių atskyrimas nuo kitų. Socialinės integracijos priešingybė“ - Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro pateiktas apibrėžimas, – red. pastaba. Beje, Šilutės konservatoriai šiuo klausimu turi ypatingus pavyzdžius iš savo bosų sostinėje, kurį visai neseniai pajuto visi Lietuvos gyventojai, priverstinai tapę visuotinio uždarymo eksperimento dalyviais. Pandemijos suvaldymo prievartiniai metodai, naudojami konservatorių Vyriausybės, suskirstė žmones į „lygius“ ir „lygesnius“ įvedus galimybių pasą. O kuo galimybių paso paskirties esmė skiriasi nuo Dovydo žvaigždės paskirties antrojo pasaulinio karo metu? O gal tai ir yra konservatorių Vakarų vertybinės politikos tradicijų puoselėjamas?
Ir tokios mintys kyla visai ne dėl asmeniškų priežasčių, o dėl jų pačių veiksmų analizės. Apie kryptį į Vakarų vertybes savivaldoje nurodoma jau minėtame pranešime. O štai kokios vertybės, be jau aukščiau paminėto segregacijos pavyzdžio, stebime ir Tarybos posėdžiuose. Neeilinio Tarybos posėdžio metu, vykusio šiemet kovo pirmąją,, konservatorius A. Kurlianskas, kėlė klausimus merui apie tariamą penktąją koloną, kaltindamas juos veikiant priešiškai valstybei, su kurios miestais buvo nutrauktas bendradarbiavimas. Jis išreiškė nepasitenkinimą „šeimų maršo“ dalyviais, kuriuos dar visai neseniai prijaučiantis valdžiai vienas viešas asmuo išvadino „šaranų Lietuva“.
O štai konservatorius A. Kurlianskas nužygiavo dar toliau, baigiantis posėdžiai surikęs „maršistai kaput!“. Tad patys prisišnekantys ant savo galvos konservatoriai kaltina ne save, o žiniasklaidą, kuri tai viešina ir tai pavadina santykių atšalimu. Beje, informacijos sklaidos priemonė neturi jokių kitų santykių su interesantais, su rašinių herojais, tarp jų ir politikais, kaip tik dalykiškus. Jie nėra nei šilti, nei šalti. O iš kur tas šaltis atėjo, gali paaiškinti tik tas, kuriam šalta. „Šilokarčemos“ redakcijoje tikrai yra šilta, nežiūrint į nežmoniškai sukeltas elektros kainas. Juk jos taip pat kilo ne be tų pačių konservatorių „pagalbos“.
Ž. Kurlianskas sušalo... politikoje?
Iš esmės „spaudos konferencijos“ sąvoka yra suprantama kaip renginys žurnalistams, skirtas pranešti svarbias naujienas, išreikšti savo nuomonę ir atsakyti į žurnalistų klausimus. Renginys žurnalistams yra interaktyvus forumas, kuriame jie supažindinami su organizacija, rengiančią spaudos konferenciją. Šį kartą, sprendžiant iš opozicijos lyderio veiksmų, nebuvo iškelti tokie tikslai, nes „Šilokarčemos“ laikraščio skaitytojų auditorija šiam politikui nėra įdomi, neturi jis tikslo pateikti savo nuomonę jiems.
Na, tiek to, informacijos sklaidos priemonei, platinamai ne tik Šilutės rajone, nepakvietimas į tokį renginį neturi jokio poveikio, nuo žodžio „visiškai“. Bet pats renginys kritikos tikrai vertas dėl to, kad pasak organizatoriaus, jame tik buvo perskaitytas pranešimas. Vadinasi, tai ne spaudos konferencija, o tik pranešimas spaudai ir galimybė „pasireklamuoti“ už dyką. Kitaip to nepavadinsi artėjančių savivaldos rinkimų politinės kampanijos metu. O pranešti apie pradėtus rinkti parašus, tai nėra joks ypatingas įvykis, tuo labiau, kad rezultatas tik viso labo pusė reikiamų parašų. O gal kitoks pranešimo svoris būtų, jei jau dauguma Tarybos narių sutiktų su organizuojama nepasitikėjimo procedūra administracijos direktoriui? Tada bent jau būtų galima girtis suskaldžius valdančiuosius. O kas bus, jei nesusirinks minimalaus skaičiaus - trylikos parašų? Tyliai nukeliaus istorijos užmarštin su visomis savo pretenzijomis valdantiesiems? Vėl kalti bus visi ir viskame: mes norėjome, norėjo, bet neklauso mūsų, nes mąsto neteisingai ir jau nekonservatoriškai. Tik nepaaiškins, nuo kada konservatoriškų vertybių sąrašan pateko tokios vertybės, kaip vienalytė partnerystė? Todėl vėl drabstys neįtikusius plintančiu putlerizmu ar maršizmu. Bent jau tokią ateitį piešia jų pačių veiksmų analizė.
Straipsnio komentarai
Turiu labai įdomios medžiagos,įvardysiu ir konkrečias advokatų kontoras,kurioms bus skirti šimtai tūkstančių eurų iš Šilutės savivaldybės biudžeto,ir žmones kurie bus paskirti į Šilutės savivaldybės administraciją,ir avansu pažadėtus kyšius,Švėkšnos parko privatizaciją,kai Švėkšniškiai nebegalės įeiti į parką,o jame išdygs prabangus Kazino kompleksas.Tai koncertinos korupcinio pirkimo afera,čia bus tik semečkės.
Tie kyšiai turėjo pereiti Pozingiui ir jo žmonėms,ir dabar konservatoriai teisėsaugos priemonėmis,nori nuimti korumpuotą valdininką Pozingį ir kyšių sistemą centralizuoti.
1. Leidinio projektų vadovė - partijos X Šilutės skyriaus pirmininkė ir kandidatė į merus.
2. Leidinio sekretorė - partijos X Šilutės skyriaus rinkimų atstovė.
3. Leidinio vadovas - ilgametis R. Pakso bendražygis, kaip ir K. Komskis, kuris yra tos pačios partijos X kandidatas Pagėgiuose.
Akivaizdūs interesų konfliktai. Turbūt dėl to dalis straipsnių yra net nepasirašomi, tartum be autoriaus. O jei atliksite paprastą paieškos veiksmą šio leidinio int. puslapyje, tikrai nenustebsite, kurie politikai dažniausiai aprašomi.
Negaliu veidmainiauti prieš rinkėjus ir apsimetinėti, jog čia viskas gerai vien iš baimės, jog gausiu "straipsnį". Leidinys didžiąja dalimi yra politinis ir tai reikia įvardinti.