Apie Maironį, jo nemarią lyriką prie kafijos puodelio

Biblioteka nelūžo nuo žiūrovų, bet atėjusieji nepasigailėjo čion susirinkę: vietoje dviejų valandų užsibuvę dvigubai ilgiau. Jau pirma „Sklados“ sugiedota giesmė „Lietuva brangi“ sukūrė šviesią aurą, kaip kažkada Rusnėje tekėjusio skaidraus upeliuko Sklada vandenys, deja, kažkur pasikavoję, bet senųjų lietuvininkų neužmiršti. O likęs Sklados vardas patiko Rusnės dainininkėms, todėl taip ir pasivadino, pratęsė upelio čiurlenimą besiliejančia daina. Kas jos? Genefa Endriukaitienė, Nijolė Stankienė, Adolfina Balčėnienė, Rita Krivošiejevienė, Angelė Lakačiauskienė ir Violeta Benetienė.

Maironis – katalikų kunigas, prelatas, teologijos mokslų daktaras, poetas, didis romantikas, šlovinęs senąją Lietuvą, jos žmones, pilis, girias. Tauta, šeima, tikėjimas – vertybės, maitinančios valstybės gyvastį, jos vienybę su savo valdiniais. Pagal pašaukimą kunigas ir poetas Maironis pabrėžė tautinį charakterį ir tautinę sąmonę. Daugelis jo eilėraščių virto tautinėmis giesmėmis. Joms muziką kūrė kompozitoriai J. Naujalis, A. Kačanauskas, Č. Sasnauskas bei kiti.

„Sklada“ pagiedojo šešias giesmes. Po kiekvienos giesmės dainorėlės paskaitydavo Maironio eilėraščių. Pauzės atodūsiams, pasišnekučiavimui su žiūrovais, pastarųjų nuomonėms išgirsti, pasidalinti žiniomis apie poetą, kuris labai brangino gimtąją kalbą. Šiandien šioji, deja, neretai stumiama nenaudėlių į šoną, kaip pastebėjo rusniškė Auksė, kai į mūsų gražią kalbą be jokios tam progos kaišiojami angliški žodeliai. Šiukštu, bet tai kartais girdime iš TV ekranų. Vėl gyvename etapą, kai lietuvių kalbą bandoma susinti. Su ta blogybe teko susidurti ir Maironio laikais, besibraunant į kalbą slavizmams, polonizmams. Tuomet poetas eilėmis priminė, jog kalbą tėvų pamynę prarasime širdžių ryšį.

Maironio parašyti eilėraščiai, virtę giesmėmis, dainomis, alsuoja meile Lietuvai, išspaudžia klausytojui ašarą. Kaip galėtum nesusijaudinti klausydamasis žodžių ir J. Naujalio sukurtos melodijos „Oi neverk, matušėle!”. Pacituokime:

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus,

Lauks teismo dienos paskutinės.

Septyni posmeliai raudos didžiavyrių pulkams, sulaužusiems priešų puikybę. Maironis mokėjo paliesti patriotinių jausmų stygą. Nuostabiai skamba ir giesmės „Milžinų kapai“, „Kur bėga Šešupė“, lietuvaitėms gražuolėms skirta „Daina“ („Už Raseinių ant Dubysos teka saulė, teka, geltonplaukės puikios visos šneka ten, oi šneka“). Maironio mėgstamiausia gėlė: neužmirštuolė.

Pirmą publikuotą eilėraštį „Miškas ūžia“ Maironis pasirašė slapyvardžiu Zvalionis. Ėjo 1885-ieji. Eilėraštis tapo liaudies daina. Maironis atsivėrė skaitytojui poetu, pamilusiu Tėvynės gamtos ir žmonių grožį. Pirmojo pasaulinio karo metais jis apsigyveno Krekenavoje. Varnakalnio pušyne, ant Linkuvos upės stataus skardžio, netoli malūno užtvankos poetas įsitaisė suolą ir stalą. Čia gimė jo baladė „Čičinskas“. Eugenija, turėjusi nuopelnų salos darželinukams, perskaitė eilėraštį „Suolelis miške“. Paskutinė „Sklados“ sugiedota religinė giesmė „Marijos giesmė“. Pritarė ir žiūrovai. Tas bendras jaudulys, gerumas ir buvo renginio dvasinė puošmena. Vakaro metu prisiminimų pabėrė buvęs Rusnės seniūnas V. Deniušas. Kaip buvo  Soldino miške (Lenkija), kur stovi paminklas lietuvių legendiniams lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, perskridusiems Atlantą ir čia žuvusiems. Ekskursijos dalyviams, visiems kaip vienas užtraukus giesmę „Lietuva brangi“, nustėrę ir susižavėję klausėsi net svetimšaliai. O „Sklados“ renginio pabaigoje gražiai atsisveikinta su Rusnės bibliotekos bibliotekininku Algiu Čėsna – išlydėtas į pensiją. Anas neslėpė, jog dabar tikrai rasiąs laiko pažvejoti ir pagrybauti. Rusniškiai vaišinosi pyragu su knygėmis ir, žinoma, kafija.