Vita Jovaišaitė: Ištrauka iš knygos „Laiškai iš Rusnės“

taip buvo, kad mano tėvas laiškuose į tavąjį kreipdavosi „Brangusis Leo“, gyvai net „Liolka” ar „Lioliuk“. Visą gyvenimą. Iki gilios senatvės jie susirašinėjo. Mes jau kita karta, kreipiuosi kitaip, malonu, kad nepyksti, rūpiniesi. Tada irgi pasirūpinai, kai dėdė liepė pirmą kartą palydėti į universitetą. Bet kaip tu vedei, kokiais baisiais  keliais, kokiais juodais kiemais, aš jų daugiau Vilniuje niekada neradau, dar kažkokiam šunkely parodei į stomatologinį ir tarstelėjai: „Čia galėsi taisyti dantis, kai iškirmys“. Tai nebebuvo tas pusbrolis, kuriam atlapota širdim vaikystėje kibdavau ant kaklo. Atėjo laikas, kai pašaipų reikėjo saugotis visur ir visada. Ypač, kai tie keliai  buvo nežinomi. Mane visą gyvenimą erzino posakis, kad viskas prasideda vaikystėje. Niekaip negalėjau suprasti, kas ten gali prasidėti, ten vien kvailystės. Dabar, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir technologijos nepadarė mūsų nei geresniais, nei dosnesniais, supratau, kad iš tiesų kažkas negailestingai išvarė iš to Baltojo angelo kiemo, išblaškė visą darželio gaują po svetimą pasaulį. Supratau, kad ir tas kiemas nebuvo mūsų, o ponios Urniežienės. Tada ponų nebuvo, bet vis tiek visi kaimynai į ją žiūrėjo su pagarbia baime, kai ji aplipusi katėmis (viena dažnai sėdėdavo ant peties) visa juoda šliauždavo per kiemą. Ilgu sijonu, baltais plaukais,  aukšta liekna, truputį palinkusi, tada  man atrodė tokia sena, kad senesnių nebūna, tikriausiai vaikai labiausiai jaučia tą amžiaus skirtumą, nes šešerių Elytė man sakydavo, kad mes su Zosele suglamžytos, o jos mamytė – ne. Tada aš prisimindavau mūsų kiemo pagrindinę gyventoją Urniežienę,  tie trys namai, kuriuose gyveno tiek daug žmonių, buvo jos ir jos vyro buvusio Lietuvos karininko. Niekas nedrįso jos užkabinti ar šaipytis, kai ji iš lėto sliūkindavo, visi tarsi nutildavo, nueidavo, nebuvau girdėjusi, kad ji su kuo nors būtų kalbėjusi, atrodė  tarsi nieko nematė, mūsų aplinkai  buvo abejinga, tokia vieniša ir tokia išdidi, to kiemo dvasia. Visada jaučiau, kad ji kur nors paslėpusi lobį, taip iš tikrųjų ir buvo. Kai lobį kieme rado, mes ten  jau nebegyvenome. Neatsimenu, kada ji dingo, bet jos bute apsigyveno giminaitė, kuri jau su visais bendravo. Mano mama mūsų kiemą vadindavo prekybininkų lizdu.  Beveik visuose butuose gyveno pardavėjos ar bufetininkės. Ilonos mama dirbo „Birutės“ naktinio restorano bufete, visada buvo ryškiai pasidažiusi antakius ir lūpas, dažnai skubėdavo į kirpyklą ir vis tempdavo pilnas rankines degtinės butelių, vykdavo į Jerevaną ir parveždavo neapsakomai gražių daiktų arba iš Klaipėdos boninės. Kai aš mamos paklausiau, kodėl ji nevažiuoja į Jerevaną ar į boninę ir nenešioja tiek žiedų kaip kaimynės, ji man tada ir paaiškino, kad jie su tėveliu ne vagys ir ne spekuliantai, o inteligentai ir nieko baisiau už vagis negali būti. Aš tada nesupratau, kas tie inteligentai, bet pagalvojau, kad tai kunigaikščiai, kurie nedaro blogų darbų. Mano tėvai mokė vaikus ir jie man buvo kunigaikščiai. Mūsų namuose netilo kalbos apie tėvelio auklėtinių išdaigas ir jų šeimas. Jie vis rūpinosi kitais. Tėvelį palangiškiai vadindavo mokytoju su skrybėle ir dviračiu. Man atrodė, kad jis tuo didžiavosi, tokio daugiau nebuvo. Nuotraukų albume buvo įklijavęs dvi viena šalia kitos nuotraukas, kuriose jis ant dviračio, o šalia – brolis Česlovas Amerikoje, stovintis šalia nuostabaus be galo ilgo automobilio. Kai atvažiuodavo brolis Leonas, vis mėgdavo rodyti ir sakyti: „Aš ant dviračio, o Česka, matai, Amerikoje“... Mums labai patiko tos nepaprastai gražios spalvotos nuotraukos iš Amerikos, pas mus tokių nebuvo. Tos nuotraukos mums buvo visas pasaulis, tiek daug giminių jas siuntė ir mes siųsdavome... Pasitaikydavo tokių mokinių, kurie mano tėvus mylėdavo kaip savo tėvus ir siųsdavo sveikinimus iki mirties, mums jie taip pat atrodė kaip giminės. Gyvenau visur tarp giminių, nuo mažens apsupta kunigaikščių globos ir rūpesčio. Kai su  savo darželio gauja įžengiau į pirmą klasę tėvų Palangos prailgintos darbo dienos aštuonmetėje mokykloje, jaučiausi kaip žuvis vandenyje, nes jie ten dirbo. Tai nebuvo prestižinė kurorto mokykla, joje mokėsi vaikai, kurie ruošė po pietų pamokas, namie jais niekas nesirūpino. Mes, tie iš darželio prie senojo parko, jau susitikome tenai, jau bėgome  ne iš darželio, o iš mokyklos. Čia aš jau visai tapau drąsi, nes mano draugai iš pradžių buvo išsigandę. Mokyklą pažinojau kaip savo penkis pirštus, kiekvieną kampą, kur tėvai mus atsivesdavo, todėl, nuo pirmų dienų pajutusi pranašumą, vadovavau buvusiai darželio gaujai. Daugelis mergaičių norėdavo su manimi draugauti, kad nusivežčiau į mamos kabinetą, kur formalino ir spirito kolbose buvo gausu gyvačių ir kitokių gyvių, ar į antrą vyresniųjų aukštą, kur bernai mums pamerkdavo akį. Mokslai man mažai rūpėjo, turėjau nešioti akinius, dar gydytoja liepė vieną stiklą užklijuoti, neleido daug skaityti, buvau nuo mažens ligonė, todėl tėvai prie mokslų nevertė. Liko draugai. Baisiausiai tėvams būdavo mano ėjimai namo, tokie ilgi, kad aš nei pati nežinodavau, kur aš nuklysdavau. Pareidavau išsigandusi, pavargusi, dažnai be portfelio, tėvelis kantriai eidavo kartu ieškoti, prisimenu, vieną kartą radome po kaštonu prie rusų mokyklos, kitą kartą mokykloje, kitų atvejų net neatsimenu. Kažkodėl labai nebardavo, gal aš pati labai atgailaudavau. Bet ta baisioji trečioji klasė vis tiek atėjo, kai pirmąją pradėjo lankyti Aiditė. Taip nelauktai mano pažymių knygutė sumirgėjo raudonomis pastabomis, kad nebebuvo vietos, kur jas berašyti. Vytelis, Kastytis, Jūratė, Viliutė ir aš eidami namo palei Ronžę išsirovėme kelis ridikėlius, Svirskytė mus paskundė mokytojai. Ji nebuvo iš mūsų darželio, tokia baltapūkė, aukšta, strazdanota,  kitą dieną mes ją primušėme, buvo dar baisiau – į mokyklą aiškintis atėjo jos močiutė, bet tai mūsų nesustabdė, prasidėjo su ja tikras karas – mes ją pravardžiavome, užkabinėjome, keršijome. Ir toliau mus persekiojo nesėkmės – lindome prie kažkokio mokyklos motociklo, po to sugriebiau Degimą už rankos ir kojos ir tol sukau, kol šis pradėjo verkti... Neatsinešiau darbų, plepėjau per pamokas, pasakinėjau, nes sėdėjau pirmajame suole, matyt, buvau labai negera. Neatsimenu, kad tėvai būtų barę, niekada nemušė, vis tiek keldavo gimtadienius, dar ir dabar turiu Vytelio dovanotą gintarinį zuikutį, tupintį ant didelio gabalo gintaro su išgraviruotu užrašu „Vitutei nuo Vytelio 1966“. Jo tėtis dirbo gintarinėje. O kai kurie vis dar moko neaplipti daiktais, kad turiu jų per daug, bet išmesti tokius daiktus būtų tas pats, kaip išmesti vaikystę. Po tos trečiosios klasės ji ir baigėsi, tėvams, matyt, trūko kantrybė, todėl mokslo metų pabaigoje tėvelis griežtai pasakė: „Kitais metais  abi eisit į kitą mokyklą“. Tai buvo mano pati didžiausia nuoskauda gyvenime. Jei tėvai būtų jautę, kokią skriaudą padarys mano sielai, jie nebūtų  išvarę iš savo mokyklos, jie to nebūtų padarę. Šią  žiaurią bausmę aš jiems prikaišiojau visą gyvenimą.