Ant likimo delno

Ant likimo delno

Ant likimo delno

šoka mano dienos,

kartais būna liūdnos,

kartais labai mielos.

Ant likimo delno

rašau sielos laiškus,

išsiunčiu ir laukiu,

atsiras, kas skaito?...

Ant likimo delno

mintys išbarstytos,

pamažu sūpuoju,

tolimą vaikystę.

Ant likimo delno

mažas akmenėlis.

Pažvelgiu į saulę –

kaip toli nuėjus.

Vida Tarozienė

O gal tiktai kartą,

Besibaigiant metams,

Sužibus padangėj

vakarėms žvaigždėms,

bus leista draugėj

Susirinkti prie stalo,

kur mylimi žmonės,

kur staltiesė lino

ir dar...

neišvalgoma

mano

lėkštė.

Lijana Jagintavičienė

Ir nežinai, kas tu esi –

Gal neviltis vilty, gal ašara džiaugsme.

O gal šviesa tamsiausiam kelyje,

Kurio išties nėra.

Gal tu mažytis akmenėlis,

Kurį kažkas tiesiog nuspyrė, nepakėlė...

Vis trypė... trypė... trypė...

Ir augo tas mažytis akmenėlis –

Nors mindė jį kaip kas galėjo.

Jis kėlės ir tolyn vis ėjo,

Nes visada tikėjo ir saulę savyje turėjo.

* * *

Kai nebeliks, kuo tikėti,

Tu patikėki saule –

Ji sušildys tavąjį pasaulį

Ir vėl gyvensi lyg iš naujo.

Kai nebeliks, kuo tikėti,

Tu patikėki vėju.

Jis išpučia blogiausią mintį

Ir vėl randi didžiulę viltį.

Kai nebeliks, kuo tikėti,

Tu patikėki miško fėja.

Ji dovanos tau jausmo galią

Ir vėl širdy skraidys drugeliai.

Veronika Siutilienė

Malda

Kiekvieną dieną nubudus

Dėkoju Tau, o Dieve,

Už ramų miegą ir sapnus,

Už viską, ką turiu.

Dėkoju Tau, o Viešpatie Aukščiausias.

Apšviesk dienelę tamsią

Rytmečio vaiskia aušra,

Sušildyk širdį liūdną

Vidurdienio šviesa.

Suteik vilties ir džiaugsmo

Darbeliams nebaigtiems,

Meilės, jėgų ir įkvėpimo,

Kantrybės, išminties.

O vakarui atėjus,

Ir po visų darbų,

Už viską Tau dėkoju,

Visiems linkiu ramių sapnų.