Kai pasižiūri iš šalies...

Kodėl apie tai pasakoju? Todėl, kad keliaujantys pagyvenę žmonės turi su tais gandrais šiokio tokio panašumo. Turiu omenyje tuos, kuriems jau gerokai per devyniasdešimt ar šimtas. Nei vaikai, nei anūkai nebeleidžia jiems skristi vieniems, o parūpina prie bilieto ir asistentą. Tai palydovas, kuris pasitinka registruojant skrydį, palydi į lėktuvą, o jei skrydis su persėdimu į kitą lėktuvą, pasitinka prie trapo ir rūpinasi iki naujo skrydžio. Kadangi tarpus tarp skrydžių paprastai reikia pralaukti po kelias valandas, įkurdina specialioje laukiamojoje salėje. Nepražūsi, nepasiklysi, nevargsi ieškodamas savo vartų, nepavėluosi. Skrisdama į vakarinę JAV pakrantę, Kopenhagoje turėjau net penkias valandas laiko ir puodeliui kavos, ir pasidairyti, kur akį traukia. Tai ir dairiausi, ir tuos gandrus prisiminiau: vargeli tu mano, kokių šį kartą salėje susidėvėjusių senukų besama. Kurgi jie, tokie sulinkę, sunkiai žingsnį žengiantys, vedami, vos ne nešte nešami keliauja? Su vaikais ar su gimtąja žeme atsisveikinti, jei ten gimę. Kiek jie bebūtų paliesti senatvės, kažkaip jaudina tas jų pasiryžimas nuskristi, susitikti, aplankyti, dar pasibūti.

Kito skrydžio šioje salėje laukia ir guvesni keleiviai. Čia, neskubančioje masėje, jie ryškiau matomi atskirai. Štai tamsoko gymio vyras ir žmona, turbūt romai. Vyrui jau gerokai per šešiasdešimt. Jis tvirtai sudėtas, žilas, savitai šepetėliu pakirptais ūsais. Rami, solidi laikysena sako, kad jis sėslus gyventojas, nežymu jokio laisvo stepių klajūno ar audringo taboro gyventojo bruožo. Jo moteris ne tokia stotinga, labiau panaši į smulkutę miestietę, tačiau ji labiausiai ir traukia akį. Atrodo, kad ji kalbasi su vaikais. Aš nesuprantu jos kalbos, bet išskyriau kelis vardus: Ištvaną, Radžį, Rozą. Įsivaizduoju, kaip kažkur ten, kur jie skrenda, yra klegantis būrelis vaikų, gal anūkų. Ir ji visa tenai – nieko nėra gražesnio už tokį artumo reginį, tokį ilgesingą ir šiltą tos moters švytėjimą, kalbantis su vaikais.

O štai kita pora. Tikriausiai kokių šiaurinės Europos pakraščių atstovai. Abu ramūs, santūrūs, tokie būna atskirų vienkiemių valstiečiai. Moteris ryši tamsiai languotą skarelę. Juodu tyliai kalbasi tarpusavyje. Jauti, apie svarbius, gal net liūdnus dalykus, bet be išorinių emocijų. Abu labai panašūs į senojo lietuvių sodžiaus kaimiečius, nėjusių jokių mokslų, bet gražios vidinės kultūros, prigimtinės inteligencijos ir išminties. Lyg būtų iš V. Krėvės apsakymų. Žmonės kelionėje ne tik padaro įspūdį, bet ir daug ko pamoko.

Na, o linksmiausias mano nuotykis Kopenhagoje  net truputį nustebino. Mano asistentas ( namiškiai juk irgi nebepasitiki beglobiu mano lakstymu po oro uostų terminalus) pakeliui prie Los Andželo vartų spėjo sutvarkyti keletą asmeninių reikalų, todėl tai šen, tai ten vis užsukdavo. Man kas – tik ekskursija po oro uostą. Pasidarė smalsu, tad klausiu: kiek kvadratinių kilometrų užima jų uostas? „Nežinau“, – sako, – tik labai didelis“. Tą ir aš matau ir kuo nuoširdžiausiai patikiu jo nežinojimu, kai mano palydovas pats turėjo pasiklausti kolegų, kur esą tie mums reikalingi vartai. Visko būna, svarbu, kad juos radome naujai pastatytame korpuse. O paskui, tikrindama bilietą, suklydo stiuardesė ir mane nukreipė į verslo klasę. Matau, kad kažkas ne taip: aš be kaklaraiščio, neblizgu, o čia dar tuoj pat prisistato palydovas su padėklu, siūlydamas taurę vyno. Renkuosi sultis ir sėdžiu toliau. Nejauku tokiai čia nesavai. Pagaliau atsiranda vėluojantis tikrasis keleivis ir man belieka, paaiškinus apie klaidą, keliauti į savo pusę. Čia man daug smagiau, vieta prie lango, šalia manęs dvi vietos laisvos, o mūsiškis palydovas turi ne tik apelsinų, bet ir švelnesnių obuolių sulčių. Tuščia to vyno ir verslo klasės, daug patogiau įsitaisau visai vienuolikai valandų malonaus kelio virš debesų. Sveikas, Los Andžele.