Z. Dumšienė: atsimenu ir išgyvenau viską – ir karą, ir badą, ir šaltį

- Nuoširdžiausi sveikinimai tokio gražaus jubiliejaus proga. Kaip jaučiatės sulaukusi tokio gražaus amžiaus?

- Esu labai laiminga ir dėkinga, kad mane aplankė tokie svečiai. Ačiū už tokį dėmesį. Jaučiuosi neblogai, nors esu turėjusi ne vieną operaciją, tačiau, ačiū Dievui, kol kas sveikata gera. Labai džiaugiuosi, jog turiu anūką gydytoją, dirbantį Klaipėdoje, tai jis mano sveikata pasirūpina.

- Džiugu, kad anūkas medikas ir gali pasirūpinti savo močiute. O kiek iš viso turite vaikų ir anūkų?

- Turiu du sūnus, keturis anūkus ir tris proanūkius. Anūkai - nuostabūs žmonės, visi baigė aukštąjį mokslą, labai rūpestingi. Man labai pasisekė ne tik su anūkais, bet ir su vaikais bei marčiomis. Malonu matyti, kad visi taip puikiai sutaria ir gražiai gyvena. Visi anūkai ir proanūkiai tik berniukai, mergaičių neturiu. Vadinu juos „tėvynės gynėjais“, vienas mano anūkų yra Lietuvos kariuomenės karininkas.

- Nugyvenote tokį ilgą gyvenimą, papasakokite kaip keitėsi Lietuva, mūsų miestas.

- Viskas keičiasi tik į gerą pusę. Mes su vyru atvažiavome iš Komijos respublikos, iš Rusijos. Ten susipažinau su savo vyru, kuris buvo ištremtas iš Lietuvos. Pati esu iš Uralo. Atvažiavome į Šilutę 1957 metais. Čia nieko nebuvo, jokių namų, visur vaikščiojo karvės ir buvo plika žemė. Viską statėme patys, tikrąja to žodžio prasme. Iš pradžių buvo labai sunku, bet po to gavome butą ir po truputį pradėjo gyvenimas gėrėti. Mano vyras labai norėjo grįžti namo, į Lietuvą, o aš važiavau paskui savo mylimąjį. Deja, jau 30 metų esu našlė.

- Dabar labai nelengvi laikai pasaulyje ir Lietuvoje. Ką Jūs norėtumėte palinkėti žmonėms?

- Visų pirma - taikos. Būti draugiškais, gerbti vienas kitą, padėti vienas kitam nelaimėje, supratingumo. Mes visi žmonės, sutverti Dievo. Meldžiuosi kiekvieną dieną, prašau Dievo taikos ir ramybės.

- Dabar vyksta karas Ukrainoje, bet neabejoju, jog atsimenate Antrąjį pasaulinį karą, pokario metus...

- Aš atsimenu ir išgyvenau viską – ir karą, ir badą, ir šaltį. Prisimenu, kai prasidėjo karas, man tada buvo aštuoneri. Mano tėvelis išėjo į karą 1942 metais ir daugiau negrįžo. Ir mama liko su penkiomis dukrytėmis. Pamenu, kai ateidavo kolūkio pirmininkas ir sakydavo mamai, jog penkis vaikus auginti karo metu yra neįmanoma bei siūlydavo nors vieną dukrą atiduoti į vaikų namus. Mano mamytė griežtai atsakydavo, jog to niekada nepadarys. Sakydavo, turiu penkis rankos pirštus, kokį bepjautum, visi skaudės. Jeigu teks mirti nuo bado, apkabinsiu visas ir visos kartu mirsime.

- Ar Jums, tiek skausmo ir vargo mačiusiai, neatrodo, jog šiuolaikiniai žmonės per daug skundžiasi gyvenimu?

- Aš labai pykstu, kai išgirstu ar pamatau per televiziją verkšlenančius žmones, kurie skundžiasi, jog jiems niekas nepadeda, valstybė nieko neduoda. Kas mums padėjo? Niekas. Mes viską patys užsidirbome. Mes, vaikai, džiaugdavomės gavę duonos riekę ar išvirtą bulvę. Mes žolę valgėme iš bado, rinkdavome bulves rudenį sušalusias ir virdavome kisielių. Jeigu aš galėčiau parašyti knygą apie tai, ką teko pokario metu išgyventi žmonėms, tai kiekvienas skaitydamas verktų iš skausmo... O dabar žmonės puikiai gyvena, turi tiek galimybių. Mylėkite vieni kitus, gerbkite vienas kitą ir viskas bus gerai.