R. Tarvydienė: reikia gyventi taip, kaip mokė Vydūnas – patsai sau būk šviesuliu

- Direktore, papasakokite apie save mūsų skaitytojams. Iš kokio krašto esate kilusi ir kaip pradėjote dirbti Kintų Vydūno kultūros centre?

- Kilusi esu iš Žemaitijos, užaugau Plungės rajone. Teko mokytis dailės amato Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau Vilniaus dailės akademijoje įgijau dailės pedagogo profesiją. 

Kadangi 1994 m. Kintuose, įkūrus Vydūno muziejų ir Šilutės vaikų dailės mokyklos Kintų skyrių, buvo ieškoma darbuotojų, kurie galėtų dirbti Vydūno muziejuje ir vesti užsiėmimus dailės mokyklos vaikams, Šilutės kolegų pakviesti su vyru Romu, atvykome ir sutikome šia misija užsiimti. Taip prabėgo ilgi kūrybinės veiklos metai, kuriant Kintų Vydūno kultūros centrą, jo ekspozicijas, edukacines erdves, aplinką, patrauklią lankytojams.

- Kas Jus labiausiai džiugina darbe?

- Per laiką susirinko entuziastinga ir darbšti, kūrybinga komanda, kuria labai džiaugiuosi, nes be aplinkinių palaikymo, paramos, pagalbos neužaugsi nei pats, nei patrauklios vietovės nesukursi. Labai džiaugiuosi, kad entuziastingas sąjūdietis ir vydūnietis Saulius Sodonis su Šilutės rajono savivaldybės pagalba sukūrė dabartinio Kintų Vydūno kultūros centro pamatą, restauravo unikalų, buvusios mokyklos dabartinį Vydūno muziejaus pastatą. Saulius parodė Vydūno kūrybos sklaidos kelią, galima sakyti užkrėtė filosofo idėjomis, mintimis ir supažindino su Šilutės krašto istorija bei kultūros išskirtinumais. Todėl vėliau ir pačiai teko keistis - nuo muziejininkės ir dailės mokytojos pereiti prie kultūros centro vadovės pareigų. Kai pažvelgiu dabar atgal, viskas gavosi tarsi upės tėkmė - natūraliai ir savaime. 

- Sakykite, ar jaučiate mūsų valstybės ir Europos Sąjungos paramą Jūsų vadovaujamam centrui?

- Viskas, kas sukurta šiandien Kintų Vydūno kultūros centre, dėka sėkmingų projektų, kuriuos kuriame kartu su Šilutės rajono savivaldybės specialistų komanda. Nuo 2006 metų projektų valdymo skyriaus specialistai rengė projektų dokumentus ES programoms. Tokiu būdu 2011 m. pavyko įgyvendinti kultūros centro ūkinio pastato rekonstrukciją ir įkurti metalo meno dirbtuves bei emalio meno galeriją, patalpas dailininkų ir kitų menininkų kūrybiniam rezidavimui.

Per karantino ir pandemijos laikotarpį patys ryžomės rengti projektą ES programai, įsijungėme partnerystės pagrindais su Neringos muziejais, kurie jau turėjo patirties, todėl paskatinti ir paraginti ėmėmės bendro projekto „Genius Loci“, kuris išvertus reiškia „Vietovės dvasia“. Kadangi senokai sukosi mintys ir idėjos, kaip Vydūno muziejaus ne tik ekspozicines erdves, bet ir prieigas, kiemą paversti patraukliu lankytojams ir viliojančiu užsukti į muziejaus erdves. Kad ir bijodami, bet ryžomės. Didysis tikslas buvo šio projekto pagalba įrengti Vydūno muzikinį suolelį, kurio meninę idėją jau buvome nupirkę Kultūros ministerijos finansuoto projekto ir Šilutės rajono savivaldybės paramos dėka, reikėjo užbaigti. Rengiant paraišką, išsirutuliavo idėjos, kaip sujungti Vydūno muzikinį suolelį su viduje esančiomis ekspozicijomis. Taip atsirado mintis nuo suolelio take iki muziejaus pastato įrengti šviečiančią Vydūno garsiausią citatą „Patsai sau būk šviesuliu“, tuo pačiu apšviesti muziejaus kiemo erdves ir pastatus. Vydūno muziejaus ekspozicijoje įrengtas audio gidas 4 kalbomis suteiks galimybę geriau pažinti Vydūno asmenybę, jo puoselėtas filosofines idėjas, kūrybos kelią.

Projektų dėka užgimė nauja tradicija tamsiuoju sezono metu organizuoti Vydūno šviesos festivalį, kuris galėtų gyvuoti pradedant rudens lygiadieniu ir baigiant Vydūno gimtadieniu, pasitinkant pavasario lygiadienį.

Šiais metais pavyko surengti 3 tokius Vydūno šviesos festivalio renginius ir skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. Taip kad ES projekto dėka įgavome stiprybės, pasitikėjimo savimi, idėjų turime, ieškome naujų programų, partnerių, kad kokybiški renginiai būtų organizuojami ir kaimiškose Lietuvos regionų vietovėse. Ir kad neblėstų vietovės dvasia.

- Na, iš tiesų, klausydamasi Jūsų jaučiu pačios atsidavimą ir meilę savo darbui bei Vydūnui. Kaip paprastai papasakotumėte žmonėms, ypatingai jaunimui, kuo Vydūnas buvo toks reikšmingas Lietuvai ir mūsų kraštui?

- Visų pirma jis buvo paprastas žmogus, paprastas mokytojas, kuris užaugo čia, mūsų žemėje, išgyveno abu pasaulinius karus, matė didžiulį vargą ir negandas. Ir susidūrė su tomis pačiomis vaikystės problemomis, kaip ir daugelis iš mūsų, ypatingai naujoji karta – tai patyčios. Kadangi vyko germanizacijos politika, tuo metu ir lietuvių bei vokiečių santykiai buvo įtempti. Būtent šie išgyvenimai, ši dualistinė aplinka jį suformavo, iš to vėliau susiformavo jo filosofija, požiūris į aplinką ir į save patį. Todėl vis daugiau jaunimo atranda Vydūną, kaip mokytoją ar kelrodį.

Mes, tarybiniais laikais negalėdavome net pasvajoti apie tas galimybes, kokias turi šiuolaikiniai jauni žmonės. Jie dabar daug laisvesni, drąsesni, siekiantys savo tikslų. 

- Galima sakyti, pastebite, jog muziejų lanko vis daugiau svečių ne tik iš užsienio, bet ir Lietuvos?

- Džiaugiuosi, jog mūsų muziejų aplanko vis daugiau jaunų šeimų su mažais vaikais, perka jo knygas ir net nori skaityti jo kūrinius originalo kalba, kuri išties gana sunki. Norisi pastebėti, jog į Vydūną atsigręžiama, kai mūsų tautą užklumpa dideli sunkumai. Taip buvo Sąjūdžio laikais, kai kovojome dėl savo laisvės, kuomet siekėme to paties, ko dabar siekia Ukraina. Tuo metu visos žymiausios Vydūno citatos apie tautą, apie kalbą buvo kiekvieno žmogaus lūpose. Kiekvienam buvo suprantama jo filosofija ir idėjos – kova už laisvę ir tėvynę. Nors pats Vydūnas yra sakęs, jog laisvė be grandinių – tai dar ne laisvė. Iki jos reikia užaugti.

Todėl aš nuoširdžiai tikiuosi, jog dabartinė trisdešimtmečių karta jau subrendo tikrajai laisvei – tai laisva siela, laisvė pasirinkimuose ir kritikoje. Suprantu, jog jaunimui dabar yra labai nelengva šitame didžiuliame informacijos sraute nepaklysti ir atrasti save, nes tai labai blaško. Pats Vydūnas sakė, jog reikia save tausoti, ieškoti geros energijos gamtoje, semtis iš saulės, vengti blogą energiją skleidžiančių žmonių, nes jie gali tave sugriauti.

- Juk filosofas kovojo ir su tuo metu mirtina liga...

- Taip, įsivaizduokite, dvidešimtmečiui jaunuoliui diagnozuojama plaučių tuberkuliozė. Tais laikais visiškai negydoma. Gydytojai pasakė, jog vaistų nėra ir vienintelė galimybė sau padėti – tai išvažiuoti kur nors, kur grynas oras ir gamta. Tuomet Vydūną tiesiog nurašė kaip mirštantį, nepagydoma liga sergantį žmogų. Ir jis, būdamas tokios sunkios būklės, nepasidavė, viską pradėdamas nuo nulio, stengėsi kabintis į gyvenimą. Jis yra puikus pavyzdys, kaip reikia kabintis už gyvenimo, nepasiduoti, neprarasti ryšio su savimi ir gamta. Suprantu, jog šiuolaikiniame pasaulyje, interneto eroje, galima paklysti, bet turime mokytis atskirti gėrį nuo blogio ir tai, kas labiausiai tinka mums, kas daro mus laimingus.

Mūsų darbuotojų tikslas per ekspozicijas supažindinti lankytojus su Vydūno sveikos gyvensenos filosofija, savęs tausojimu bei rūpinimusi savo fizine ir psichine sveikata, smagu, jog dabar ekologija, etnologija yra „ant bangos“ ir mūsų žmonės pasiruošę kalbėti Vydūno kalba.

- Direktore, norėtųsi iš Jūsų išgirsti palinkėjimų artėjančių Naujųjų metų proga šilutiškiams, visai Lietuvai.

- Vaikščiodama miške galvojau apie tai. Ateina zuikio metai, tegul tie zuikio metai ar iš baimės, ar iš atsargumo, nusineša visas karo negandas. Tai ką atnešė tigras, nusineša zuikis – kuo toliau ir kuo greičiau. Vydūnas tikėjo, jog ateis toks laikas, kai nebus karų. Jis per Antrąjį pasaulinį karą parašė knygą „Kai karų nebus“, ir, kaip antikos filosofai, pradėjo nagrinėti klausimą – kodėl taip atsitinka, kad galingos civilizacijos išsigimsta ir pasiverčia karu. Bet Vydūnas tikėjo, jog mums pavyks užaugti iki tokio sąmoningumo lygio, kad galėsime kovoti ir konkuruoti be ginklų rankose.

Norisi palinkėti šviesios ateities, tolerancijos, atjautos vienas kitam ir taikos.