Kodėl įstatymai – ne šeimos ūkių naudai?

Pasak V. Buivydo, šį kartą LŠŪS nariai iškėlė tiesioginių išmokų lubų klausimą. Mat anksčiau buvo žadėta, kad išmokos bus ribojamos nuo 60 tūkst. eurų, bet kažkodėl vėliau Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (SP) atsirado 100 tūkst. eurų riba. Panašu, kad šis SP buvo pakoreguotas ne šeimos ūkių naudai.

Šeimos ūkininkavimas yra neatsiejamas nuo šeimos istorijos. Ūkininkų šeimos, puoselėdamos trumpąsias maisto grandines, skatina regionų plėtrą, sukuria darbo vietas, moka mokesčius ir kuria pridėtinę vertę visai šaliai. Esant pandemijai ar nestabiliai geopolitinei padėčiai, geriausiai ir lanksčiausiai prie visų iššūkių prisitaiko šeimos ūkiai. Visais laikais žemės nuosavybė Lietuvoje buvo šeimos nuosavybė, žmonės ją dirbo, saugojo ir gynė. LŠŪS pagrindinis tikslas – atstovauti ne tik ūkininkų, bet ir visų kaimo gyventojų interesams. Smulkius ir vidutinius ūkius būtina stiprinti bei remti, nes jie tiesiogiai prisideda prie kaimo gyvybingumo. Šeimos ūkiai sukuria darbo vietas ir taip didina užimtumą kaime, be to jie gamina išskirtinę produkciją, puoselėja amatus, tautinį paveldą ir kt. Nors daug visi kalba apie regionų gaivinimą, tačiau tai daryti reikia ne žodžiais, o realiais darbais.

Lietuvoje, priešingai nei kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, iki šiol nėra taikomos lubos tiesioginėms išmokoms. Tad ir susitikime su žemės ūkio ministru K. Navicku aptartas šis klausimas, aktualus šeimos ūkiams. LŠŪS nariai negali tylėti ir leisti ūkiams stambėti smulkių šeimos ūkių sąskaita, nes skaičiai yra grėsmingi - per tris dešimtmečius prarasta apie 50 proc. šeimos ūkių.

LŠŪS tikslas – išlaikyti gyvybingus, dirbančius ir atsparius regionus. Todėl planuojama susitikti ir su Prezidentu Gitanu Nausėda, Seimo nariais, politinių partijų frakcijų lyderiais ir prašyti pagalbos užtikrinant kaimo gyvybingumą.

Nuo 2004-ųjų, kai Lietuva įstojimo į ES, prarasta 58 proc. žemdirbių. Vieni pasitraukė pagal 2004-2006 m. Kaimo plėtros programos (KPP) ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos  priemonę, kiti – negavę investicijų, atsiliko nuo ūkių, kurie gavo investicijas. Esmė ir visa bėda, kad praėjusiais ES KPP priemonių laikotarpiais net 50 proc. visos ES finansinės paramos atiteko tik 3 proc. pareiškėjų. Būtent jie aktyviai naudojosi investicine parama, dalį nuosavų finansinių išteklių nukreipdami žemei įsigyti. Prie ūkių stambėjimo ypač prisidėjo 2007-2013 m. taikytas tiesioginių išmokų modelis, kai ūkio gaunama parama buvo susieta su valdomu žemės ūkio naudmenų plotu. Kuo daugiau ūkis valdė žemės, tuo  daugiau jis gavo išmokų. Rezultatas – akivaizdžiai mažėjant smulkiems ūkiams Lietuvoje iškilo ir regionų gyvybingumo problema. Juk ES KPP priemonės programos lėšos skiriamos ne tik žemės ūkiui, bet ir visam kaimo gyvybingumui išlaikyti, padėti kurti verslą, skatinti bendruomeniškumą, kooperaciją ir t. t.

Š. m. sausio 5 d. Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) priėmė protokolinį nutarimą, kuriuo buvo pasiūlyta remti stambius ūkius, o 2023–2027 m. SP pasiūlė atsisakyti nuostatos, kad pareiškėjo bazinių išmokų sumos, viršijančios 60 tūkst. eurų, būtų mažinamos 85 proc. KRK pasiūlė apsistoti tiesioginių išmokų, viršijančių 100 tūkst. eurų, ribojimu, numatant galimybę išskaičiuoti per metus su vykdoma veikla sumokėtus atlyginimus, ir su jais susijusius mokesčius. Toks KRK sprendimas palankus ne daugiau kaip 20 proc. šalies žemės ūkio veiklos subjektų.

Šios – 18-osios – Vyriausybės programoje numatyta parama ir dėmesys jauniesiems ūkininkams, smulkiojo ir vidutinio ūkio palaikymui, kaimo socialiniams klausimams. Deja, praėjusiais KPP priemonių laikotarpiais apie 80 proc. paramos visoje ES atiteko stambiems ūkiams. Todėl, kad kaime išliktų smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kurtųsi verslai ir pagaliau pajudėtų kooperacijos procesas, vyktų trumposios grandinės procesai, aktyviai veiktų bendruomenės – būtinas dėmesys šeimos ūkiams.