Vita Jovaišaitė: Ištrauka iš knygos „Laiškai iš Rusnės“

2023-01-04

Dažnai galvodavau, kodėl aš tada nuleidau sparnus, nesipriešinau, taip lengvai pasidaviau, kad iš žvaigždynų mane nutrenktų į žemę. Šiaip buvau pratusi tėvams įrodinėti savo teisybę, viską, ką noriu, išprašyti su ašaromis ar be jų. Išsiverkiau, kad į lopšelį manęs nevestų, tėvelis visą gyvenimą primindavo, kaip apsikabinusi jo koją klykdavau: „Tėveliuuuuk, nepaliiiik!“ Sakė, jog net auklėtojos manė, kad aš našlaitė, neturiu motinos, jam draskiau širdį, kol dvi savaites išklausęs mano kaukimo, daugiau manęs nebevedė. Aš buvau tėvo vaikas, mano jaunesnei seseriai atiteko mama. Palikdavo lopšelyje verkiančią, tokią ir parsivesdavo. Kartais ir aš prisimindavau, kad buvo dienų, kai ištisai raudodavau. Samdė tarnaites, kartais būdavau viena ir ilgai ilgai žiūrėdavau į laikrodį, bet neverkdavau, kad tik niekur nevestų. Prisimenu, kaip išsireikalavau mokytis poterių, kai kiemo vaikai pradėjo didžiuotis, jog vaikšto pas Aleksandrą Pocevičiūtę ir Pranutę ruoštis Pirmajai Komunijai. Jos buvo anų laikų vienuolės ir gyveno šalia Ilonos. Bažnyčia buvo slapta ir uždrausta tema mūsų namuose, bet aš vis tiek pralaužiau ledus. Matyt, tiek zyziau, kad vieną vakarą mama pasakė: „Atvažiuos pažįstamas kunigas iš Kauno ir paruoš tai šventei“. Tai iš tiesų buvo šventės. Tą vasarą mes su Aidite vaikščiojome į vilą prie jūros, mūsų laukdavo malonus ponas, prisidėjęs vazą skaniausių brangiausių saldainių, tėvai tokių nepirkdavo, meiliai mums šypsojosi, vaišino ir vis sakydavo: „Na, ką čia jums papasakoti“, užsirūkydavo kvepiančius cigarus iš gražių dėžučių... Mes buvom tylesnės už peles, tai trukdavo neilgai, kol iki soties prisivaišindavome, gal dvidešimt minučių, ir, pasiklausiusios keistų istorijų apie Matą, Luką, Morkų ar Joną, laimingos išeidavome. Iš tiesų tai aš nieko nesupratau, apie ką tos istorijos, tik po dviejų savaičių, kai slapta šis malonus besišypsantis ponas ruošėsi mus vežti į Kretingos bažnyčią, į tą palaiminimą, mamytė paklausė: „Tai ko išmokote?!, pasakykite „Sveika, Marija“. Mes išsižiojome, tokios net negirdėjome. „Tai ko jūs ten mokėtės?“ – neatlyžo. „Apie evangelistus Matą, Morkų, Joną ir Luką ir dar visokių istorijų“, – pralemenau. Mamytė ištraukė maldaknygę, parodė poterius ir liepė greitai išmokti Dešimt Dievo įsakymų. Mums su Aidite buvo labai lengva, nes kieme tai buvo svarbiausia veikla, mūsų draugai kalė poterius, kartojome ir mes iš paskos, jie vaikščiojo į kažkokius egzaminus ir labai bijojo, dar pamokė mus, kaip atsakyti į kai kuriuos klausimus, ypač man patiko tas – „Kam gyveni šioje žemėje“, o reikia atsakyti – „Kad vykdyčiau Dievo valią ir nueičiau į Dangų“, dar iš jų sužinojau, kad Kristų nužudė Poncijus Pilotas. Ir iš tiesų, ko mes ten mokėmės, geriausi mokytojai buvo mūsų kiemas ir tos vienuolės, kurios mūsų darželio virtuvėje kažkuo dirbo. Jos sužinojo, kad mus moko kunigas ir labai pagarbiai į mus žiūrėjo, kiemo būrys nebegalėjo pūstis, mes prie jų pritapome. Labai ankstų rytą tas malonus ponas atvažiavo mūsų su labai gražia rusva „Pobeda“, viduje ji buvo išklota raudonais kilimais, skaniai kvepėjo cigarais, pats kunigas buvo apsirengęs juodai. Pirmą kartą atsidūriau Kretingos bažnyčioje. Iki šiol nesuprantu, iš kur mamytė mums gavo tokias gražias baltas suknytes, ir abu su tėveliu pirmą kartą taip iškilmingai išlydėjo, pasakė, kad dabar mes būsime kitokios, labai geros, nebesimušime ir nepravardžiuosime, būsime kaip angeliukai. Buvau labai sukrėsta nuo tiek dėmesio, bažnyčioje tarsi mačiau mažą Jėzų, kai kunigas iškėlė rankas su Dievo kūnu. Grįžus, kaip įpaprasta vasarą, tviskėjo vaišių stalas, tėvai dalinosi praeities prisiminimais, šis kunigas buvo kažkoks mamytės jaunystės draugas iš Kelmės, namus vėl užliejo džiaugsmo banga. Koks keistas sutapimas, kad visi mano šventieji palaiminimai šiame gyvenime buvo slapti. Pasidaviau tėvo valiai, kaip Dievo, kad nueičiau į Dangų. Palikau draugus, savo mokyklą. Išdaviau, pabėgau. Parėjusi iš naujosios ašarodavau. Mane guosdavo mamos žodžiai „Aš visą dieną apie tave galvojau, kaip man tavęs gaila, aš tave labiausiai myliu“, – šnibždėdavo į ausį. Stipriai apsikabindavo mane ir glostydavo galvą. Tai atgaivindavo, bet tas ilgesys, pirmą kartą įsibrovęs į mano širdį, darė savo. Aš troškau grįžti į tą džiaugsmingą laisvę, kurią jaučiau savo mokykloje, su savo draugais. Ekstazės apimta slapta bėgdavau į bažnyčią, ilgai klūpodavau ant kelių, kol nesuvokiamos jėgos pakeldavo mane aukštyn. Bet ir čia mane užklupo tėvelis: „Ar nori, kad mus išmestų iš darbo“... Kunigaikščių darbas buvo šventesnis. Atrodė, kad iš piktųjų dvasių aš niekada nebeišsivaduosiu, nors naujoji klasė man padarė nemažą įspūdį, mergaitės buvo labai gražios, švarios ir išpuoštos, tokios tvarkingos dainininkės, daugelis lankė muzikos mokyklą netoli mano namų. Naujojoje klasėje buvo nusistovėję savi slapti ryšiai ir draugystė, į kurią aš staiga buvau įbrukta. Mokytoja nepaprastai gera ir meili man, tetos Reginos jaunystės draugė, tėvų gera pažįstama, iškart pasodino pirmame suole su seniūne Nilka. Toje klasėje vaikai varžėsi dėl jos draugystės, rungėsi per pertrauką dėl jos rankos, man tai nukrito kaip iš dangaus, dabartinė mokytoja parodė, kad esu svarbi, ji vis mane apkabindavo, klausdavo, kaip laikosi teta, ar dažnai atvažiuoja. Jutau, kad mane lydėjo kunigaikščių globa, bet nuo kankinančio ilgesio niekas neišvadavo. Nebuvo mano draugų, mano mokyklos, žalsvo marmuro kolonų, kurias glosčiau ir apsikabinusi sukausi aplinkui, gražiųjų besiraitančių laiptų į slaptąjį antrąjį aukštą, mano tėvų, prie kurių bet kada galėjau pribėgti ir apsikabinti, kad visi matytų mane džiaugsmingai šokinėjančią. Aš labai jais didžiavausi. Aš ilgėjausi. Nilkai iškart patikau, greitai ji mane aplankė namuose, nes jie buvo netoli muzikalkės. Atsinešdavo kumščio dydžio šokolado gabalų, jos mama dirbo konditerijos ceche, tėvelis buvo Butų biuro viršininkas. Mokytojai mūsų klasę vadindavo ponų vaikų... Kai dabar palyginu anuos ponus su šių laikų, tai net graudu darosi. Klasėje mokėsi gydytojų, vaistininkų, prekybininkų, statybos sandėlio vedėjo, statybos valdybos, sanitarinės epideminės stoties viršininko ir kitokių svarbių darbų vaikai. Palangiškiai vieni kitus gerai pažinojo. Tėvelis mėgdavo kartoti, jei vienam gale nusituštinai, kitam jau pasakys, kuo kvepia. Mažame miestelyje visi viską apie visus žinojo. Man tai buvo nesvarbu, kas ką žinojo, mokykloje mes buvome lygūs, mus įtraukė tie patys rūpesčiai ir žaidimai. Švelnioji mokytoja Valiaugienė mane nuolat gyrė, aš stengiausi nenuvilti, ji vis apkabindavo, bendraklasiai pajuto, kad esu mokytojos numylėtinė. Kai kurie berniukai pradėjo pravardžiuoti. Man jie buvo svetimi, aš gyvenau su ilgesiu, ilgėjausi net tos Lapaitės iš vargingos daugiavaikės šeimos, prie kurios mokytoja pasodindavo, kad pamokyčiau rašyti, o kur buvo mano Viliutė, Vytelis, Kastytis, abi Jūratės, Pranutė...Mūsų kvadratas mokyklos kieme...Šokių rateliai „Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji“...Ten to iš viso nebuvo, net tokio mokyklos kiemo, kur galėjai pasislėpti, mūsų kelio namo, kai prie karių kapinių gulėdavome ant nukarpytų gyvatvorių... Pradingo tas ilgas kelias, kiekvieną kartą vis kitoks, su įdomiais paklydimais į nepažintus namus... Didesnio širdies skausmo negalėjo būti...

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!