Pamąstymai apie šį bei tą

2023-01-09, Parengė Romualdas Danielius Mažutis

Pamąstymai – ne pamokslas. Kam patiks, kam ne. Vieni pagirs, antri iškeiks. Žmonės skirtingi, kaip ir jų nuomonės, požiūriai. Daugelis pasirenka gyvenimą pasroviui, vienetai – prieš srovę. Pastariesiems sunkiau. Laisva mintis nesubrukama į unifikuotą, suderintą institucijų uniformą.

Žmogaus gyvenimas simboliškai sutelpa į vieną dieną: paryčiai – nerūpestinga vaikystė, tėvų įtaka, mokykla, žaidimai, išdykavimai; rytas – jaunystė, studijos, sportas, būrimas myliu-nemyliu, paklydimai ir pasitaisymai, nes dar yra laiko vizijoms, perspektyvoms; įdienojus – branda, darbas, karjera, pomėgiai, šeima, rūpesčiai bei nesiliaujanti laimės paieška; pavakariai – perkopta penkiasdešimties metų riba, perprasti žmonės su savo slaptomis ydomis, kaupiasi psichologinis ir fizinis nuovargis nuo pagaliau iššifruotos tuštybės mugės, labiau ima reikštis ligos, nebe toli saulėlydis; vakaras – senatvė, lova, maudžia kaulus, sopa galvą, daktarai, vaistai, vis mažiau judėjimo, mintimis sugrįžtama į praeitį, kurioje norėtųsi kažką pakeisti, bet pavėluota, nebepasivysi, belieka tyliai savyje apgailestauti, prisimenami Anapilin anksčiau išėję artimieji, draugai, pažįstami, viskam galas nebe už horizonto, iškyla neatsakomas klausimas, ar po mirties yra vingis, vadinamas amžinybe, ar nieko?.. Amen.

Vyro ir moters fizinė sueitis – aistrų ugniakuras, ilgainiui virstantis vėjo išpustomomis plėnimis. Sekančios naujos trumpai garbinamo objekto paieškos tam pačiam reikalui žada panašią pabaigą, paliudija, kad žmogus, tapęs biologine mašina, laimės ir darnos šaltinio neras. Tik poros sielų artumas palankus gilesniems jausmams, nuoširdumui, nesavanaudiškai draugystei, tikrai meilei, kaip legendoje apie Romeo ir Džiuljetą.

Anarchija – tvarkos motina! Ar tikrai taip? Anarchistų šūkį pagimdo netvarka valstybėje. Laisvūnai, įgavę žmonių pasitikėjimą ir valdžią, iš netvarkos tvarkos nesukuria, sukelia dar didesnę sumaištį bei chaosą, nes jauniems maištininkams trūksta patirties bei išmanymo veikti racionaliai tautos labui.

Karas – pati didžiausia blogybė. Karai parodo, kad žmonės, valdantys valstybes ir įsivaizduojantys esą protingi, nesugeba sutarti ir susitarti, nesugeba nugalėti savo ambicijų, perteklinio išdidumo, godumo aprėpti neaprėpiamą. Šiandieniai karai, kai taip išvystyta naikinimo, žudymo technika, gali nuvesti planetą ir žmoniją į pražūtį be prisikėlimo.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!