Atvadavimas ar prijungimas. Iš ko vaduosimės, mažlietuviai?

Šis naratyvas lietuviams labai patinka. Gyvenantys Lietuvoje detalių iki pastarųjų metų kaip ir nelabai žinojo. Na, gal ne visai kad nežinojo, bet esmės – tikrai ne.

Svarbiausia, kad po to gavome uostą, Klaipėdą.

Kaip gyvenimas vyko čia vėliau – nelabai kam ir rūpėjo. Aišku, istorikai žinojo daugiau, o gal ir viską, bet statistinis Lietuvos gyventojas net ir nesigilino į detales. Nes, o kam? Gana, kad šaktarpiu apie pamario potvynius sužino likusioji Lietuva, tai jaudina.

Šimtmetis privertė gilintis labiau.

Vietiniai ima kalbėti apie jų senelius tuomet užplūdusius jausmus, apie tai, kas buvo kalbama tuomet šeimose ir panašiai. Džiūgavimo tame nepajutau. Tiesiog ta išeitis buvo geriausia iš prastų. Nesiimsiu čia vertinti bei analizuoti, lai tai daro istorikai. Kita vertus, jei žiūrėti racionaliai, etapas po prijungimo labiausiai buvo naudingas Lietuvai: prijungimas užbaigė valstybės formavimąsi ir kovas dėl nepriklausomybės, nustatė gaires ateičiai, ekonominis krašto pranašumas (anot vietinių, prieš „ubagų Lietuvą“) praturtino valstybę ir stumtelėjo aršiai vystytis bei pasivyti raštinguosius civilizuotuosius mažlietuvius.

Tai ir įvyko.

Per dvidešimt metų Lietuva iš nušiurusios carinės tarnaitės tapo ponia. Gerai išauklėta ūkininke ir pramonininke, diplomate, lygiaverte Europos partnere, architektai laikinojoje sostinėje statė art deko pastatus, Kaunas imtas vadinti mažuoju Paryžiumi.

Gi Prūsų Lietuvoje visiškos dermės nebuvo. Diskusijose girdžiu „lietuvininkų nieks neklausė, ar norim“.

Trintis buvo, ir iš dainos žodžių juk neišimsi. Antra vertus, kiek beanalizuotum, istorijos ratas sukasi toliau, to sukimosi pasekmėj kai kurie traiškomi, kai kurie patraukiami šonan, o dar kiti yra tiek maži ir nereikšmingi, kad į juos tiesiog nekreipiama dėmesio. Teks priprasti.

Šiemet, paskelbtais Klaipėdos krašto metais, bus daug šurmulio.

Visi jubiliejiniai metai turi šią savybę. Džiūgausime ir šaudysime petardomis ištisus metus, renginiai užkimš sinusus visiems juose dalyvaujantiems, paskui triukšmas nurims, dalyviai nuims girliandas ir sušluos konfeti. Tikiu, kad ta proga padidintas finansavimas paliks ir vertingesnių artefaktų: tiriamosios literatūros, knygų bei leidinių.

Bet didesnioji - bus eterio triukšmas, įsisavinant ta proga teikiamą finansavimą.

Paklausite, kodėl tokia pesimistiška?

Atsakau: nes dalyvavau Verdainėje įamžinimo ceremonijoje ir išvydau istaliaciją-akvariumą su liūdnais Šilutės seimo deklarantais jame. Gipsinius, sulindusius iki juosmens į skaldą šiurpaus kičo „figurantus“ skaldoje, kuriuos renginy iškilmingai įvardijo buvus finansuotus ministerijos ir savivaldybės. Noriu pamatyti sąmatą šio „meno kūrinio“ ir pažiūrėt autoriui į akis. Nes pastaruoju metu tokios šiurpios instaliacijos dygsta kaip grybai po lietaus ir gadina neišmanantiems akis bei skonį.

O paaiškinančių, kad tokie „kūriniai“ yra pasityčiojimas iš įvykių, kuriems jie ir skiriami, nebelieka. Nes Šilutėje nėra menotyrininkų, nėra meno galerijų nei stiprių menininkų nėra. Atleiskite už tiesumą.

Visas meninis lygis Šilutėje smogia į kepenis beisbolo lazda reklaminiais skydais. Ir uždaužo negyvai, dovanokite. Jų daug, jie prikabinėti chaotiškai ant paveldinių pastatų, jų stiliukas yra iš kioskelių epochos. Mažosios Lietuvos sostinė alsuoja retro!

Mes čia retro stilių propaguojame, aišku? O dabar propaguosime modernųjį meną.

Mūsų prijungimo akto pasirašytojai saugiai patalpinti, apšviesti, ir juos pirmiausia pamatys atvykstantieji turistai.

Kad tik nemirtų iš laimės išvydę...

„Pfeifferių“ neliko, o kviestis profesionalą – per brangu tikriausiai. Geriau pigiai „pavaryt“ gipso balvonų, ir sukišt sekretų stiliumi juos skaldon už stiklo. Nes gi pasiteisino - visi ekstazėje nuo sekretų. Bus todėl daug, ir visur tik tokie.

Ir turistai nežino, kad Verdainėje, istorinio pastato kaimynystėje, gyventojai neturi kanalizacijos bei kvėpuoja išmatų duobių aromatais. Tiesa, „Šilutės vandenys“ pernai pavasarį pažadėjo jiems įvesti kanalizaciją, bet pamiršo. Na, juk suprantate, vasara, atostogos... kokios čia kanalizacijos! O ir naujo direktoriaus ieškojo tuo metu, buvo užimti, nes davęs pažadą kanalizacijai, susiruošė atsistatydinti pensijon.

Gyventojų be kanalizacijos kaimynystė memorialui suteikia didesnės vertės, manyčiau. Vertė toji vadinasi „Ir pamatyk, ir pauostyk“.

Po šios įžangos, kuri man skaudi, nes realus gyvenimas čia yra tikrasis kognityvinis disonansas (jeigu mums kyla kokia nors prieštara, neatitikimas supratime, tai vadinama kognityviniu disonansu). Mums kyla noras šį prieštaravimą pašalinti, arba pridėti kokius nors elementus, kad dingtų neatitikimas. Kalbama apie puikius rezultatus, bet viskas griūna. Trimituojama apie didžius darbus, bet vagiama, su antrankiais miesto tėvai marširuoja kartas nuo karto pirmyn-atgal, bet juos renka toliau. Didžiuojamasi menkaverčiu kiču, į kurį sukišti mokesčių mokėtojų pinigai.

Karalius nuogas, ponai!

Galiu išvardinti šventinius renginius, bet juos tikriausiai visi žinote ir aplankėte.

Pabučiavote tikriausiai merui rankelę, nes tik jo dėka viskas vyksta. Visi bučiuoja merui rankelę, nes net darželyje eglutė be jo nebūtų užžiebta, tai išgirdau prieš Kalėdas v a i k ų  d a r ž e l y j e. Tokio nuožmaus dėkingumo neregėjau niekur  - parkritus po imperatoriaus kojomis.

Tik čia. Tik Mažosios Lietuvos sostinėje.

Subordinacijos laikymosi, kai atsakingasis už kažką, pavyzdžiui asmeninę iniciatyvą, su manimi nekalbės (kaip laisvas žmogus, kuris kalbėti gali), bet nuleidęs akis pasakys, kad pirmiau turiu kalbėti su direktoriumi. Nes jis geriau papasakos. Ar ne iniciatyvos sumanytojas viską žino apie ją geriausiai? Ne. Čia viską geriausiai žino direktoriai, vadovai, guvernantės ir šveicoriai, bet ne sumanytojas ir įgyvendintojas.

Sutikau Verdainėje atvykusius Rimantą Mikaitį su žmona Giedre, pasirodo, kad čia turi marčią. Esame nemažai bendravę kultūrinėje plotmėje, Pažaislio muzikos festivalio koncerto Akmenėlių dvare organizavimo metu. Tai puikūs žmonės, pažįstu šią šeimą. Tikiuosi, kad „akvariumo“ įdėmiai neapžiūrinėjo... nes glebėsčiuojantis galvojau tik apie tai.

O dabar galite paskaityti šventinių renginių programą. Viskas vyko labai gražiai ir tvarkingai.

Kognityviniam disonansui sustiprinti gausite ypač gražių vaizdų. Mėgaukitės, piliečiai.

Rytas prasidėjo šv. Mišiomis Katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose už Klaipėdos kraštą ir jos žmones.

11.00 val. ties pastatu Verdainėje, kuriame buvo pasirašyta Šilutės seimo deklaracija, įvyko įamžinimo ceremonija. Dalyvavo Šilutės šaulių kuopa, kariai savanoriai, Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriai, folkloro ansambliai „Verdainė“ ir „Ramytė“.

Nuo šios vietos pradėtas Šilutės sporto bendruomenės inicijuotas bėgimas, skirtas Klaipėdos krašto šimtmečiui.

Vėliau aikštėje ties savivaldybe iškilmingai pakelta Mažosios Lietuvos vėliava (kaip supratote, skambėjo iškilmingos kalbos ir priesaikos tautai), pasirodė varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass”, vokiečių kilmės gyventojų bendrijos choras „Heide“, sakralinės muzikos mišrus choras „Laudamus“ ir kiti.                                                      

Prie Hugo Šojaus dvaro atidengtas etnografinio Mažosios Lietuvos regiono sostinės ženklas.

Galiausiai Kultūros ir pramogų centre įvyko šventinis koncertas „Viena giminė, viena kalba, viena žemė“.

Turas „Šešurų ir dieverių giminė. Gestų kalba. Patricijų ir plebėjų žemė.“

Bilieto kaina – du pozingiai.